Meditacija B Adventas 2
Pradas
Giminiškumas, galima sakyti, net pastebimas paralelizmas tarp pamatinių Morkaus ir Jono sampratų, ant kurių jie surentė visą savo Evangelijų konstrukciją, išryškėja nuo pat Evangelijos pagal Morkų ir Evangelijos pagal Joną prologų. Visa remiasi į tris sąvokas: pradas, Evangelijos žodis (kaip biblinio žodžio viršūnė) ir Dievo Sūnus.Morkui pradas – tai Jono Krikštytojo paskatintas Jėzaus atpažinimas ne tik kaip atnešančio eschatologinę Dievo karalystės atėjimo gerąją naujieną, bet kaip savo pasirodymu mūsų tarpe susitapatinančio su šia gerąja naujiena. Išties atrodo, kad reikėtų skaityti žodžius arche tou euaggeliou tou Christou, kaip reiškiančius: „pradžia (arba pradas) tos gerosios naujienos, kuri yra Kristus“. Ne tik šios pirmosios frazės pabaiga daugelyje rankraščių iškart suteikia Kristui Dievo Sūnaus titulą – tai Evangelijos visuma. Guntheris Dehnas pavadino savo Evangelijos pagal Morkų komentarą „Dievo Sūnaus Evangelija“. Kaip neseniai solidžioje bei puikioje studijoje išdėstė Martinas Hengelis, sąvoka „Dievo Sūnus“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip kylanti iš grynai biblinių šaltinių. Iš tikrųjų Biblijoje sūnystė pirmiausia priskiriama visai išrinktajai tautai kaip dieviškojo žodžio pašnekovei ir nešėjai. Dievo žodis, per tikėjimo klusnumą, Jo Tautą daro panašią į Tą, kuris jai kalba, ir tai pranoksta juridinį įvaikinimą, kad įimtų visišką supanašėjimą tikros vienybės pagrindu. Jei Kristus galėjo būti laikomas viena su Žodžiu, kuriuo Jis yra lyg apsirengęs, ir su šiuo Žodžiu sakantis savo paskutinį žodį, neišvengiamai išeina, kad Jo sūnystė vertintina visai nebe metaforiškai, bet griežčiausia prasme, kaip tai pasakys Kristus Evangelijoje pagal Joną: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano“ (Jn 16, 15).
Ši minčių seka, sutelkta Evangelijos pagal Morkų prologe, yra paprastai išskleista Evangelijos pagal Joną prologe. Jėzaus kaip prado skelbimas jame visiškai natūraliai tampa pirmuoju Jo išganymo darbo, atlikto mūsų tarpe, ir visų Dievo darbų nuo absoliučios Pradžios Knygos „pradžios“, žodžiu.
Šis bendras pradinės vizijos pamatas, grindžiamas Jėzaus asmeniu ir Jo darbu, abiems evangelistams vienodai susikonkretins veiksmingame Jo santykyje su Šventosios Dvasios išplitimu ir perdavimu. Be to, reikia pridurti, jog abiejose Evangelijose Šventosios Dvasios perdavimas sekant dualistine schema, taip pabrėžta tarptestamentiniuose raštuose, kuriuose vyravo eschatologinis laukimas, pasitvirtins piktosios dvasios (arba dvasių) išvarymu.
Liudvikas Bujė † 2004
Biografija