Liturginiai tekstai B Šventoji Šeima
I sekmadienis po Kalėdų (arba gruodžio 30 d.)
Šventoji Šeima: Jėzus, Marija ir Juozapas
Įžangos priegiesmis Lk 2, 16
Piemenys nusiskubino ir rado Mariją su Juozapu ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.Pradžios malda
Dieve, šventąją Šeimą davęs gražiausiu pavyzdžiu, padėk mums ja sekti kasdienėmis dorybėmis ir tarpusavio meile, kad paskui galėtume tavo dangiškuose namuose džiaugtis amžinu atpildu.Pirmasis skaitinys Pr 15, 1–6; 21, 1–3
Tas, kuris kils iš tavojo kūno, bus tavo paveldėtojasIš Pradžios knygos.
Per vieną regėjimą pasigirdo Abramui Viešpaties žodis: „Tu nesibaimink, Abramai! Aš – tavo skydas; tavasis atlygis bus labai didis“. Abramas atsiliepė: „Viešpatie, ak, mano Viešpatie, ką gi galėtum man duoti, jeigu aš mirsiu bevaikis…“ Abramas pridūrė: „Juk man tu nedavei palikuonio; dabar mano įpėdiniu taps Eliezeras Damaskietis, mano vergas“. Ir jam pasigirdo Viešpaties žodis: „Ne, ne jis bus tavo paveldėtojas, o tas, kuris kils iš tavojo kūno, bus tavo paveldėtojas“. Ir, jį išsivedęs į lauką, jis tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jeigu įstengsi jas suskaityti“. Paskui pasakė: „Tokie gausingi bus tavo palikuonys“. Abramas tikėjo Viešpačiu, ir šis tai įskaitė jam į teisumą. Viešpats aplankė Sarą, kaip buvo žadėjęs, – suteikė jai, apie ką buvo kalbėjęs. Sara tapo nėščia ir Abraomui senatvėje pagimdė sūnų Dievo nurodytu laiku. Abraomas Saros pagimdytą jam sūnų praminė Izaoku.
Atliepiamoji psalmė Ps 104, 1–6. 8–9
Dievas mums yra Viešpats,amžiais jis atmena sandorą savo.
Sveikinkit Viešpaties šventąjį vardą,
skelbkit tautoms didingus jo darbus.Jūs jam giedokit ir grokit,
garsinkit jo stebuklingą veikimą. –
Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo veidą išvysti vis trokškit. –
Vis atsiminkit jo nuostabius darbus,
jo stebuklus, jo lūpų tartą sprendimą.Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai! –
Amžiais jis atmena sandorą savo,
pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:sutartį, su Abraomu sudarytą,
priesaiką, duotą kilniam Izaokui. –
Antrasis skaitinys Žyd 11, 8. 11–12. 17–19
Abraomo, Saros ir Izaoko tikėjimasIš laiško Žydams.
Tikėdamas Abraomas paklausė liepimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdama ir pati Sara gavo galią tapti nėščia, nepaisant senyvo amžiaus; ji pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir net apmirusio, gimė palikuonys, „gausūs tartum dangaus žvaigždės, ir nesuskaitomi, kaip jūros pakrantės smiltys“. Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko“.
Posmelis prieš evangeliją Žyd 1, 1–2
Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – Aleliuja.Evangelija Lk 2, 22–40
Vaikelis augo, darėsi pilnas išmintiesPasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką.
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, [– kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.] Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.