Spausdinti

Meditacija B Kristaus apsireiškimas


Liturginiai tekstai

Išminčiai

Mano Dieve, einu pas Jus, ir nepavargstu į Jus eidamas; neturiu nieko savyje, bet viską randu Jumyse viename. O, koks aš vargšas! O, koks Jūs turtingas! Tačiau kam man būti turtingam, jei Jūs toks esate dėl manęs? Aš aukštinu Jūsų amžinuosius turtus; man patinka mano varganumas; man malonu būti niekiu priešais Jus. Duokite man šiandien savo Dvasią, idant kontempliuočiau Jūsų šventąjį Sūnų Jėzų, kurį garbina Išminčiai. Aš Jį garbinu drauge su jais.
Šie Išminčiai seka paskui žvaigždę nesvarstydami; jie, būdami labai išmintingi, liaujasi tokie būti, idant paklustų šviesai, kuri pranoksta jų šviesą. Jie laiko nieku savo patogumus, savo reikalus, žmonių kalbas. Ką galima manyti apie juos? Jie eina nežinodami kur; kuo tapo šių žmonių, valdžiusių kitus, išmintis? Koks patiklumas! Koks neprotingumas! Koks aklas ir fanatiškas uolumas! Šitaip turėjo būti kalbama apie juos, matant, kaip jie išvyksta. Bet jie nepaiso nei žmonių paniekos, nei sutryptos savo reputacijos, nepaiso net ir savo išminties, kuri juos apleidžia, liudijimo. Jie sutinka būti laikomi bepročiais ir neturėti kuo pasiteisinti net sau. Jie leidžiasi į ilgą ir varginančią kelionę nežinodami, ką ras. Tiesa, jie mato nepaprastą žvaigždę; tačiau kiek daug yra kitų žmonių, išmanančių žvaigždžių judėjimą, kuriems ši žvaigždė neatrodo turinti ką nors nepaprasta! Vien tik šie Išminčiai yra širdies gelmės apšviesti ir sujaudinti. Vidinė gryno tikėjimo šviesa juos veda užtikrinčiau nei žvaigždės šviesa. Taigi nenuostabu, kad jie lengvai pagarbina varganą vaikelį, gulintį ėdžiose. O, kokie jie tapo maži, šie žemės didžiūnai! Kokia sutrikusi ir priblokšta jų išmintis! Argi čia, o Išminčiai, yra tai, ko pagarbinti jūs atvykote iš tolimiausių Rytų? Žindančio ir verkiančio kūdikio? Man atrodo, kad girdžiu juos atsakant: „Dievo išmintis apakina mūsiškę. Kuo labiau mūsų garbinimo objektas atrodo niekintinas, tuo labiau Dievas vertas, kad mes nusižemintume ir pagarbintume tą objektą“. O Išminčiai, reikėjo, kad jūs taptumėte tikrais vaikais, idant atrastumėte tikrąjį Dievą vaikelyje Jėzuje!

Pranciškus Fenelonas, † 1715

Biografija