Spausdinti

Meditacija B 02 02


Liturginiai tekstai

Simeonas ir Vaikelis

 

Trokštu geriau paaiškinti jums, mano dukros, tą vidinę dvasios ramybės maldą. Pasiremsiu tuo, ką apie tai girdėjau, taip pat supratimu, kurį Dievas malonėjo man apie tai suteikti galbūt norėdamas, kad juo pasidalinčiau su jumis. Manau, kaip jau jums sakiau, kad Viešpats mums meldžiantis ta malda ima rodyti, jog girdi ją, ir suteikia mums savo karalystę, idant tikrai galėtume­ Jį šlovinti bei aukštinti Jo vardą ir kad skatintume visus žmones tai daryti.
Tai antgamtiškas dalykas ir negalime sau jo suteikti savo pastangomis, kokios jos bebūtų. Per šią maldą siela iš tiesų panyra į ramybę, arba, tiksliau sakant, Viešpats panardina į ją savo artumu, kaip Jis tai padarė teisiajam Simeonui (plg. Lk 2, 29). Tuomet visos galios nurimsta ir siela ne per išorines jusles, o visiškai kitokiu būdu supranta, kad ji yra labai arti savo Dievo ir kad nedaug trūksta, jog ji taptų viena su Juo. Ji mato Jį anaiptol ne kūno ar sielos akimis. Teisusis Simeonas taip pat išoriškai regėjo tik garbingą mažą vargšą ir žvelgė į jį dengiančius vystyklus, matė, kiek nedaug žmonių jį lydėjo, turėjo pagrindo palaikyti šį vaiką varguolių, o ne dangiškojo Tėvo Sūnumi. Tačiau Vaikelis jam atskleidė, kas esąs. Melsdamasi vidine malda siela viską suvokia tokiu pat būdu; vis dėlto ne taip aiškiai, nes ji dar nesupranta, kaip suvokia. Ji tiktai suvokia esanti karalystėje ar bent jau prie Karaliaus, kuris jai turi ją duoti, ir yra apimta tokios didelės pagarbos, kad nedrįsta Jo nieko prašyti.
Tai tam tikras vidinis ir išorinis nusilpimas. Išorinis žmogus – arba, aiškiau kalbant, kūnas – norėtų išvengti bet kokio judesio. Tuomet esi tarytum keleivis, kuris, atėjęs beveik iki kelio galo, ilsisi, kad pajėgtų vėl leistis į kelionę daug žvalesnis, ir jaučia savo jėgas padvigubėjus nuo šio poilsio.

Šv. Jėzaus Teresė, † 1582

Biografija