Įvadas AB Švč. Jėzaus Širdis
„Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 33–34).
Iš šios Evangelijos ištraukos po ilgos evoliucijos gimė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė. Jau senovėje Bažnyčios tėvai, dažnai komentavę šį tekstą, iš Viešpaties šono tekančiame vandenyje įžvelgdavo krikšto simbolį, o kraujyje – Eucharistijos simbolį. Viduramžių mistikams pervertas Jėzaus šonas leidžia pamatyti Jo širdį, kurioje įsikūnijusi begalinė ir gailestinga Dievo meilė visiems žmonėms. Šv. Bernardas apie tai rašė: „Perverdama šventąjį kūną, ieties geležis man tapo atrakinančiu raktu; ji atskleidė man Viešpaties ketinimą. Jo Širdies paslaptis atrandama atveriant Jo kūną“. Panašių meditacijų pasitaiko šv. Gertrūdos Helftietės, šv. Kotrynos Sienietės ir šv. Bonaventūro raštuose. Jie pradeda meilės dialogą su nukryžiuotuoju Kristumi ir kontempliuoja Jo žaizdas, ypač pervertą šoną. Jie išreiškia troškimą prisiglausti prie Jėzaus krūtinės, įeiti į Jo širdį kaip į prieglobstį arba atsigerti iš jos kaip iš gyvojo vandens šaltinio. Būtent šio mistinio dvasingumo perspektyvoje XVII a. antrojoje pusėje ir atsirado Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė. Normandijos kunigas šv. Jonas Eudas pirmą kartą aukojo šios šventės mišias 1672 m. Netrukus prie šio kulto plitimo prisidėjo Paray-le-Monial (Prancūzija) vizitiečių vienuolės šv. Margaritos Marijos Alakok (1675) gauti apreiškimai.
Pamaldumas Jėzaus Širdžiai reiškėsi kaip priešnuodis jansenizmui – rigoristinei erezijai, Dievo gailestingąją meilę ribojusiai apibrėžtu išrinktųjų skaičiumi. Įdomu, kad 1765 m. Lenkijos ir Lietuvos karalystė tapo viena pirmųjų šalių, oficialiai įvedusių Švenčiausiosios Širdies šventę. Lietuvos, Rūpintojėlių ir Kryžių kalno šalies tikintiesiems atverto Jėzaus šono kontempliacija palaikys meilės didžiadvasiškumą ir apsaugos nuo nevilties visuose persekiojimuose ir istorijos išbandymuose.
Siekiant pabrėžti ryšį su nukryžiavimu Didįjį penktadienį, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė švenčiama penktadienį po antro sekmadienio po Sekminių. Įvairios mišių maldos pilnos aliuzijų į ant kryžiaus mirusio Kristaus šono pervėrimą, tačiau Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie tai skaitomas tik B metais. A metų Mišiose perteikiamas Jėzaus kvietimas, ištartas Evangelijoje pagal Matą (11, 29–30): „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs… Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ C metų Mišiose pateikiamas pasakojimas apie paklydusią ir surastą avį pagal šv. Luko evangeliją (15, 3–7). Taip trejus metus liturgija leidžia kontempliuoti įvairius gailestingosios Viešpaties meilės slėpinio aspektus.