Spausdinti

Įvadas AB 08 06



Kristaus atsimainymas

Liturginiai tekstai

 

Atsimainymo epizodas Evangelijoje daug kuo primena Viešpaties krikštą. Ir ten, ir čia Tėvo balsas pavadina Jėzų mylimuoju sūnumi. Per Atsimainymą dar Mozė ir Elijas liudija, ką apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą skelbia Įstatymas ir Pranašai. Tiesiogiai Atsimainymu kaip tik siekta, kad „mokinių tikėjimas nesusvyruotų, išvydus Kristų paniekintą ant kryžiaus“. Todėl Atsimainymas atmenamas jau antrą gavėnios sekmadienį, o šventės data šiandien nustatyta remiantis Šventojo Kryžiaus Išaukštinimu, švenčiamu po 40 dienų, rugsėjo 14 d.
Tačiau Atsimainymo metu kartu skelbiamas žmogaus sudievėjimas, Dievui parodant, „kokia garbė laukia mūsų, Jo vaikų“, – „tapti mylimojo Sūnaus garbės dalininkais“. Jėzus parodė, „jog tokia garbė skirta visai Dievo tautai, kokia Jis – Bažnyčios galva – tuomet sužibo“. Apaštalų regėjime ant Taboro kalno jau būta palaimingojo regėjimo, kuris bus mums suteiktas amžinajame gyvenime, nuojautos. Mes tapsime panašūs į Kristų ir „matysime Jį tokį, koks Jis yra“. Ši sudievėjimo ir šlovės tema ypač pabrėžiama Rytuose šią dieną švenčiant lygiai taip, kaip ir didžiąsias metines šventes. Vakaruose Atsimainymo šventė paplito ypač Kliuni benediktinų vienuolyno abato Petro Garbingojo dėka.