Meditacija B eilinis 27
Vaikystė
Jei norime žmogų paveikti ir, sakysim, jį pažeminti, ko geriau galime imtis, jei ne jo praeities atsiminimų, o pirmiausia – jo vaikystės! Jis ką tik atėjo iš Dievo rankų, su visais Dangaus pamokymais ir mintimis, naujai įspaustais jame. Kas gali pasakyti, kaip Dievas kuria sielą ar kaip jis ją atnaujina? To nežinome. Mums žinoma, jog, nors Dievas dalyvauja kūrimo darbe, siela ateina į pasaulį paženklinta nuodėmės ir netgi prakeiksmą naikinantis sielos atgimimas neišrauna blogio šaknų. Ar siela kuriama danguje, ar pragare, kaip į ją su gyvybės kvėptelėjimu įsismelkia Adomo nuodėmė, kaip Dvasia gyvena joje – kas gali mums tai paaiškinti?Tačiau prisimindami savo vaikystę arba stebėdami kitus vaikus gerai žinome, jog kūdikio siela pirmaisiais savo dvasinio atgimimo metais geba suvokti neregimojo pasaulio dalykus regimuose dalykuose; vertinti tai, kas Aukščiausia ir Garbintina; nepaisyti ir ignoruoti tai, kas laikina ir kintama. O šie bruožai kūdikio sielą daro tinkamu simboliu subrendusio krikščionio, kuris, atpratęs nuo laikinų dalykų, gyvena giliu Dievo buvimo įsitikinimu. Žinoma, aš nemanau, kad kūdikis savo širdyje jau turi kokį susiformavusį principą, kokių nors klusnumo įpročių arba tikrai sugeba suprasti skirtumą tarp to, kas regima ir kas neregima; už visa tai Dievas dėl Kristaus žada atlyginti tiems, kurie pasiekia brandą. Niekada neturime pamiršti, jog, nepaisant kūdikio naujojo gimimo, jame esama blogio, tegu tik sėklelės dydžio. Tačiau kūdikis turi vieną didelį pranašumą – jis, regis, neseniai išėjo iš Dievo artumo ir nesupranta regimosios scenos kalbos, nesuvokia, kad visa tai gali būti gundymas ar uždanga, įsiterpusi tarp sielos bei Dievo. Kūdikio elgsenos ir minčių paprastumas, jo pasirengimas tikėti tuo, kas sakoma, jo nedirbtina meilė, jo nuoširdus pasitikėjimas, savo bejėgiškumo suvokimas, blogio nepažinimas, nesugebėjimas slėpti minčių, jo pasitenkinimas, jo greitas savo nerimo užmiršimas, jo stebėjimasis be jokio geidimo, o visų pirma jo pagarbumas matyti visa, kas esti aplink jį, kaip nuostabius dalykus, kaip Vieno Neregimojo ženklus ir apraiškas, – visa tai liudija, kad pastaruoju metu jis tarsi skonėjosi aukštesniais dalykais.
Džonas Henris Niumanas, † 1890
Biografija