Spausdinti

Liepos šventieji

 

4          Šv. Elzbieta Portugalė
13        Šv. Henrikas
25        Šv. Jokūbas, apaštalas
29        Šv. Morta










Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios pagrindiniame altoriuje esantis paveikslas nuo seno garsėja stebuklingomis malonėmis. Vadintas Žemaitijos paguoda ir gyvastimi, jis jau beveik keturis šimtmečius susijęs su buvusiuose Garduose įsteigta Kalvarija ir puošia jau trečią dominikonų pastatytą bažnyčią. Maldininkai nuo seno itin gerbė šį Dievo Motinos paveikslą, jam kūrė giesmes. 2006 m. stebuklingasis Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis, suteikiant jam Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulą. Nuo 2007 m. liepos 2d. per Didžiuosius Kalvarijos atlaidus švenčiama šio titulo Marijos šventė. Šeimų Karalienės globai visi paveda savo šeimas, jose augančius vaikus ir vaikaičius ir meldžia, kad Šventosios Šeimos pavyzdžiu būtų kupini tikėjimo vilties, Dievo ir tarpusavio meilės šviesos.




























Šv. Tomas

Visa, ką žinome apie šv. Tomą, kyla iš Evangelijos, kur jis vadinamas Didymu – Dvyniu. Joje pasakojama apie jo netikėjimą, vėliau apie jo tikėjimo išpažinimą po Jėzaus prisikėlimo: nepanorėjęs priimti vieningo liudijimo dešimties kitų apaštalų, mačiusių Prisikėlusįjį Velykų vakare, po aštuonių dienų jis įsitikina ir iki galo išreiškia savo tikėjimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ po to, kai Jėzus jam parodo vinių padarytas žaizdas ir perdurtą šoną. Jau po Paskutinės Vakarienės pastebimas kritiškas Tomo protas kalbant su Jėzumi. Šis sako apaštalams, kad jie žino kelią, kur Jis eina. Tomas tuomet klausia: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ (Jn 14, 4–5) Jėzus jam atsako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Manoma, kad Tomas skelbė Evangeliją Indijoje, kur mirė kankinio mirtimi. Malabro (Indijos Vakarų pakrantė) krikščionys laiko „Mar Tomą“ jų Bažnyčios įkūrėju.





























Šv. Elzbieta Portugalė

Elzbieta buvo Aragono karaliaus Petro III duktė. Sulaukusi dvylikos metų (1283 m.) ji buvo ištekinta už Portugalijos karaliaus Deniso (Denis), su kuriuo susilaukė dukters ir sūnaus. Nedaug šventųjų parodė tokią didelę meilę kenčiantiems Jėzaus Kristaus nariams, kaip šv. Elzbieta. Jos gyvenimas buvo paženklintas daugelio išbandymų, kuriuos ji pakėlė su tikėjimu. Karalius greitai ją paliko; būdamas užkietėjęs mėgėjas vaidytis, jis susipyko su savo žentu Kastilijos karaliumi, po to su savo broliu. Elzbieta dar uoliau pasninkavo ir meldėsi, stengėsi sutaikinti priešus. Netrukus jai teko gedėti: jos duktė ir žentas mirė jauni; po to krikščioniškai, ant jos rankų mirė karalius Denisas (1325 m.). Nuo tada Elzbieta atsižadėjo pasaulio ir kaip pranciškonė tretininkė pasitraukė į klarisių vienuolyną. Mirė 1336 m.






































Šv. Antanas Zakarijas (1502–1539)

Šv. Antanas Marija gimė Kremonoje (Italija), prieš tapdamas kunigu 1528 m. kurį laiką gydytojavo. Darbuodamasis reformuojant kunigiją ir evangelizuojant liaudį jis tiesė kelią Tridento susirinkimui. Jis sukūrė ir aprašė naują kunigiško gyvenimo būdą: regulinių kunigų, kurie gyvena pagal regulą ir įsipareigoja įžadais. Taip Antanas Marija įkūrė Paulinų kongregaciją, pasirinkdamas globėju šv. Paulių, bet paulinai, apsigyvenę prie Šv. Barnabo bažnyčios, netrukus buvo praminti barnabitais. Šv. Antanas Marija Zakarijas, išsekęs nuo apaštalavimo, mirė būdamas 37 metų.
































Šv. Marija Goreti (1890–1902)

Marija Goreti gimė 1890 m. Korinalde, kalnuotame Ankonos krašte (Italija), žemdirbių šeimoje. Neturtas privertė šeimą emigruoti į kenksmingas Pontino pelkes Netuno vietovėje Albano vyskupijoje. Marijai buvo vos 10 metų, kai nuo maliarijos mirė jos tėvas. Tuomet mergaitė pradėjo rūpintis penkiais broliais ir seserimis, o motina dirbo laukuose. Dirbdama ir krikščioniškai gyvendama paguodos ir stiprybės Marija sėmėsi iš Eucharistijos ir dažnos Komunijos. Jai dar nebuvo 12 metų, kai vienas jaunuolis, gyvenantis tame pačiame ūkyje, ėmė ją vilioti. Įžeistas Marijos pasipriešinimo jis pradėjo grasinti 20 cm ilgio yla ir užpuolęs ją subadė. Šventoji mirė kitą dieną, 1902 m. liepos 6-ąją, spėjusi atleisti savo užpuolikui. 1950 m. Pijui XII paskelbiant Mariją Goreti šventąja, kanonizacijos iškilmėse dalyvavo milžiniška žmonių minia, ten buvo ir jos motina, ir atsivertęs žudikas.




























Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas, ir jo draugai kankiniai

Šv. Augustinas Džao Žongas yra pirmasis kunigas kinas, miręs kankinio mirtimi. Dėl to jo vardu prasideda sąrašas 120-ties Kinijos kankinių, paskelbtų šventaisiais 2000 m. spalio 1 d. Kilęs iš Sichuano vietovės, iš pagonių šeimos, dvidešimtmetis Džao stoja tarnauti kareiviu. 1785 m. jis vadovauja grupei karių, į Pekiną lydinčių suimtus krikščionis belaisvius, tarp kurių yra tėvas Diufresas (Dufresse). Grįžęs į savo kraštą, Džao vėl mato naują krikščionių persekiojimą. Tarp suimtųjų jis sutinka kunigą Martyną Mojė (Moye) (paskelbtą palaimintuoju 1954 m.), kuris jį sukrečia savo meile, malda ir galingu tikėjimo tiesų mokymu. Džao lydi jį šiam išėjus iš kalėjimo. Kunigas Mojė trisdešimtmetį Džao pakrikštija šv. Augustino šventės dieną. Po to penkerius metus Džao mokosi tarsi pogrindinėje seminarijoje. Jam vadovavęs kunigas kinas rekomenduoja jaunuolį kaip tinkamą kandidatą apaštaliniam vikarui vyskupui Potjė (Pottier), kuris jį sulaukusį 35 metų įšventina kunigu. Augustinas Džao skelbė evangeliją Sichuano krašte metodiškai ir kantriai. Matydamas jo drąsą ir gebėjimus, vyskupas Potjė pasiunčia jį pradėti sunkią misiją tautinėje Lolodu Yunan mažumoje. Imperatoriaus Jakingo persekiojimo metu Augustiną Džao sugauna nešantį sakramentus ligoniui. Suimtas ir žiauriai kankinamas jis mirė 1815 m.











































Šv. Benediktas

Šv. Benediktas, kurio vardas reiškia „palaimintas“ (lot. Benediktus.), gimė Nursijoje, Umbrijoje, apie 480 m. Studijuodamas Romoje jis nusprendė nutraukti ryšius su pasauliu ir pasitraukė į vieną grotą Subjako vietovėje. Prie jo prisidėjo pasekėjų, bet dėl kai kurių apylinkės vienuolių priešiškumo Benediktui teko išvykti į Kampaniją ir apsistoti Monte Kasine, iš kur spinduliavo jo šventumas ir plito jo regula. Benediktas mirė 547 m. kovo 21 d. Jo parašyta vienuolių regula laikoma vienu svarbiausių veiksnių, lėmusių krikščioniškos civilizacijos Europoje išsivystymą. Šv. Benediktui vienuolynas yra mokykla, kur mokomasi tarnauti Viešpačiui „nieko neturint brangesnio už Dievo meilę“, ir „didžiadvasiškai žengiant Jo įsakymų keliu“. Broliška santarvė ir ramybė yra siela benediktiškojo gyvenimo, kuris atsiskleidžia per maldą ir dėmesingumą broliams.







































Šv. Henrikas (973–1024)

Šv. Henrikas gimė Bohemijoje ir buvo išauklėtas šv. Volfgango Ratisbonoje. Bavarijos kunigaikštis, nuo 1002 m. Germanijos karalius Henrikas 1014 m. popiežiaus Benedikto VII buvo karūnuotas imperatoriumi Romoje. Kartu su savo žmona šv. Kunigunda jis rodė beveik vienuoliško gyvenimo pavyzdį. Šv. Henrikas pasirodė kaip Apvaizdos siųstas Bažnyčios gynėjas neramiais laikais: jis dalyvavo sinoduose, skiriant dorus vyskupus, parenkant Dievo žmones patarėjais (tokius kaip šv. Odilonas iš Kliuni ir šv. Steponas – jo sesers Gizeslės sutuoktinis), globojo vienuolynus. Vėliau Henrikas darbavosi drauge su popiežiumi rengiant susirinkimą, turėjusį patvirtinti naują Bažnyčios ir Imperijos santykių tvarką, tačiau staiga mirė 1024 m.


























Šv. Kamilius Lelietis (1550–1614)

Šv. Kamilius gimė Centrinėje Italijoje. Kareivio sūnus, neįprastai gyvybingas ir stiprus (beveik dviejų metrų ūgio), jis patikėjo esąs pašauktas kario tarnybai, bet greitai ėmė skęsti ištvirkavimo, lėbavimo liūne. Palaidas gyvenimas 25 metų amžiaus Kamilių nuvedė į Šv. Jokūbo nepagydomųjų ligoninę; ten jis atsivertė, nesėkmingai pabandė įstoti į kapucinus, po to grįžęs į ligoninę buvo giliai sukrėstas skurdo, varginančio ligonius. Kamilius tapo slaugytoju savanoriu ir subūrė keletą to paties idealo – meilės kenčiantiems vargšams – patrauktų bendraminčių. Tai buvo Ligonių tarnų draugijos – Kamiliečių – branduolys. Šv. Kamilius tapęs kunigu ligi mirties gyveno artimo meilės idealu. Prislėgtas įvairių negalių bei ligų, jis ėjo per savo ligoninės palatas, ligonis tarp ligonių, dėmesingas kiekvieno sutiktojo poreikiams.


























Šv. Bonaventūra (1221–1274)

Jonas Fidanza gimė 1221 m. prie Viterbo (Centrinėje Italijoje). Kai buvo dar visai jaunas, jį stebuklingai pagydė šventasis Pranciškus Asyžietis. Šis „geras nuotykis – itališkai bonaventura“ padėjo jam atrasti pranciškoniškąjį pašaukimą. Pasiųstas studijuoti į Paryžių Bonaventūra tapo Aleksandro Haliečio (Alexander de Hales) mokinys. Ilgai dėstė teologiją, 1257 m. tapo aštuntuoju savo ordino generaliniu ministru. Šv. Bonaventūra buvo veiklos žmogus, tačiau dar labiau kontempliatyvus mąstytojas. Jis paliko daug reikšmingų veikalų, savo svarba nenusileidžiančių Tomo Akviniečio veikalams. 1273 m., likus vieniems metams iki mirties, tas, kuriam vėliau buvo suteiktas serafiškojo mokytojo titulą, buvo pakeltas Albano kardinolu – vyskupu.



























Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija (Škaplierinė)

Karmelio kalnas visais laikais buvo šventas kalnas. IX a. prieš Kristų pranašas Elijas glaudėsi jame kaip ištikimybės vieninteliam Dievui prieglaudoje ir Viešpaties susitikimo su savo tauta vietoje. Kryžiaus žygių laikais kalno grotose glausdavosi krikščionys atsiskyrėliai. XIII a. jie susibūrė į vienuolišką šeimą – Karmelio ordiną, kurio dangiškąja globėja tapo kontempliatyviųjų motina Marija, gyvenusi Nazarete, Galilėjos lygumoje netoli Karmelio kalno. XVI a. du ordino atnaujintojai – šv. Kryžiaus Jonas ir šv. Teresė Avilietė – kopimą į Karmelio kalną pavertė kelionės Dievo link simboliu.































Šv. Apolinaras

Dėl pramanyto VII a. dokumento „Acta“ šv. Apolinaras klaidingai palaikytas šv. Petro mokiniu. Jis greičiausiai buvo pirmasis Ravenos (Italija) vyskupas. Jo kūno relikvijų skrynia yra garsi Klasės (Classe) benediktinų abatijoje Romoje.



































Šv. Laurynas Brindizietis (1559–1619)

Gimęs Brindizio mieste Adrijos jūros pakrantėje šv. Laurynas užaugo Venecijoje, įstojo į Veronos kapucinus, kurie jį pasiuntė į Paduvą studijuoti filosofijos ir teologijos. Apdovanotas nepaprasta atmintimi Laurynas garsėjo kaip mintinai žinantis Šv. Raštą originalo kalba. Tai jam padėjo atversti daugelį žydų. Jis sukūrė galingą tikėjimo tiesų sintezę. Pasiekęs aukštą kontempliacijos laipsnį skelbė evangeliją minioms, karštais ir džiaugsmingais žodžiais paliesdamas besiklausančiųjų širdis. Apkeliavo Vengriją, Bohemiją, Belgiją, Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją. Pasižymėjo karinėse misijose ir įkvėpė kovai prieš turkus 1601 m. Nuo 1602 iki 1615 m. buvo Kapucinų generolas. Šv. Laurynas mirė šešiasdešimties, 1619 m. vykdydamas pavedimą Lisabonoje. Jo raštus sudaro aštuoni tomai pamokslų, Pradžios knygos ir Pranašo Ezekielio knygos komentarai, didaktiniai ir poleminiai traktatai.








































Šv. Marija Magdalietė

Šv. Marija Magdalietė buvo viena iš grupės moterų, kurios lydėjo Jėzų ir Dvylika jiems keliaujant per miestus bei kaimus ir skelbiant Gerąją Naujieną. Jėzaus išvaduota iš septynių demonų nelaisvės, ji su meile sekė paskui jį. Suimant Viešpatį, kai apaštalai pabėgo, ji kartu su Marija ir mylimuoju Jėzaus mokiniu stovėjo prie Kryžiaus. Jėzų paguldžius į kapą Marija Magdalietė negalėjo jo palikti ir liko sėdėti šalia. Galiausiai prisikėlęs Viešpats pasirodė jai pirmiau nei kitiems ir patikėjo misiją skelbti velykinį džiaugsmą jo mokiniams. Kaip giedama siriškoje liturgijoje, jis padarė Mariją Magdalietę apaštalų apaštale.






























Šv. Brigita Švedė (1303–1373)

Gimusi kilmingoje švedų šeimoje šventoji Brigita sulaukusi 15-os ištekėjo už Švedijos didiko, su kuriuo laimingai gyveno dvidešimt aštuonerius metus, pagimdė aštuonis vaikus. Tapusi našle šv. Brigita 1344 m. įkūrė Vadstenos vienuolyną ir įsteigė Švenčiausiojo Išganytojo ordiną. Dievas ją apdovanojo regėjimais ir apreiškimais, kuriuos užrašydavo. Ji buvo pašaukta atlikti svarbų vaidmenį bendraujant su popiežiais ir Švedijos bei Europos politiniais vadovais. „Misionieriškas uolumas, nušvietęs jos gyvenimą keliaujant iš Europos žemyno šiaurės į pietus, daro ją sektinu pavyzdžiu, ypač vykdant naująją evangelizaciją Europoje“, – sakė popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Brigitą Švedę viena iš Europos globėjų.



































Šv. Sarbelijus Machlufas (1828–1898)

Sarbelijus Machlufas gimė Beka Kafra kaimelyje Libane, neturtingų valstiečių krikščionių šeimoje. Anksti neteko tėvo, jį ir keturis brolius ir seseris užaugino mama. Būdamas 23-ejų metų jis nakčia pabėgo į netoli esantį Mayfouk Mergelės Marijos vienuolyną. Dvidešimt metų pragyvenęs vienuolyne pasitraukė į vienumą, šalia esantį ermitažą ir ten praleido paskutinius dvidešimt trejus gyvenimo su Dievu metus, atsidėjęs atgailai ir maldai, bet taip pat priimdamas ateinančius ieškoti Dievo tikinčiuosius. Šv. Sarbelijus sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp askezės, darbo ir neturto; jo gyvenimo centras buvo Eucharistijos adoracija ir Komunija. 1859 m., būdamas 31 metų amžiaus, buvo įšventintas kunigu. Garsas apie šventą jo gyvenseną plačiai pasklido net ir ne krikščionių tarpe, nes dar gyvas būdamas šv. Sarbelijus pagydydavo kūnus ir sielas.































Šv. Jokūbas

Šv. Jokūbas yra Jono brolis, Zebediejaus sūnus. Jie buvo Genezereto ežero žvejai, Petro ir Andriejaus bendradarbiai. Jėzus juos pašaukė, kai jie tvarkė tinklus ant ežero kranto, ir jie tapo „žmonių žvejais“. Truputis žmogiškos ambicijos galėjo įsimaišyti į uolumą dėl Dievo Karalystės (Jokūbo motina prašė Jėzų savo sūnums sostų Jo didybės dešinėje ir kairėje), bet Kristaus malonė atvedė šiuos žmones į visišką savęs dovanojimą. Kaip Petras ir Jonas, Jokūbas priklausė grupelei artimų Jėzaus bičiulių, kurie buvo Jairo dukters prikėlimo ir Jėzaus Atsimainymo liudininkai; tačiau Viešpaties (kančios, agonijos) merdėjimo Alyvų sode metu jie nepajėgė budėti drauge su Juo. Jokūbui teko garbė būti „pirmuoju iš apaštalų būrio nuskintu žiedu Dievo garbei – paaukoti gyvybę už Evangeliją“ – 43 m. ar 44 m. karalius Erodas jį nukirsdino. Šitaip išsipildė Jėzaus pranašystė – „jis gėrė iš Atpirkėjo kančios taurės“. Nuo IX a. Komposteloje (Ispanija) gerbiamas Jokūbo kapas. Kad ir koks šios tradicijos autentiškumas, apaštalo kultas sužydėjo visoje Europoje, o atradus Ameriką persikėlė per vandenyną.




































Šv. Joakimas ir Ona

Šventieji Joakimas ir Ona mums pažįstami ne per evangelijas, bet per tradicijas, kurios gali siekti II amžiaus pirmąją dalį. Švč. Mergelės Marijos Tėvas ir Motina yra tarsi grandis, jungianti senąją sandorą su naująja. Iš jų gimė toji, kuri turėjo pagimdyti vienatinį Dievo Sūnų. VIII a. Jeruzalėje šv. Jonas Damaskietis šitaip šlovino Jėzaus protėvius: „Jonai ir Ona, laimingi sutuoktiniai (Šeima)! Visa kūrinija jums dėkinga; per jus ji paaukojo Kūrėjui visų tobuliausią dovaną: garbingą motiną, vienintelę vertą To, kuris ją sukūrė.“









































Šv. Morta

Lozoriaus ir Marijos sesuo šv. Morta priėmė Jėzų savo namuose Betanijoje. Per vaišes ji patarnavo, tuo tarpu Marija, atsisėdusi prie Jėzaus kojų, klausėsi. Kai Morta pasiskundė Jėzui, kad sesuo jai nepadeda, Jėzus neprikišo jai, kad patarnauja, bet pasakė, kad blaškydamasi Morta nepastebi esmės – dėmesingai būti su juo ir klausytis jo žodžių. Morta taip pat pasirodo prikeliant Lozorių, kai išpažįsta tikinti Jėzų, „gyvojo Dievo Sūnų“.






























Šv. Petras Auksažodis (Chrizologas, mirė apie 450)

Šv. Leono Didžiojo amžininkas ir draugas šv. Petras Auksažodis nuo 432 iki 440 m. buvo Ravenos arkivyskupas. Palikęs Biblijos įkvėptų 176 pamokslų rinkinį, jis itin pamėgtas nuo viduramžių, kai jam buvo suteiktas Auksažodžio (Chrizologo) vardas dėl iškalbingumo ir pamokslų turiningumo.

































Šv. Ignacas Lojola (1491–1556)

Šv. Ignacas gimė 1491 m. Ispanijos šiaurėje ir iki trisdešimties metų gyveno kaip dauguma žmonių, „atsidavęs pasaulio tuštybėms, stipriai trokšdamas garbės“. Tačiau sužeistas Pamplonos apgulties metu 1521 m. atsivertė. Kiek pagyvenęs kaip atsiskyrėlis Manrezėje, keliavo po pasaulį kaip „Dievo piligrimas“, vėliau studijavo Ispanijos ir Paryžiaus universitetuose, o 1534 m. Paryžiuje su keletu pasekėjų įkūrė Jėzaus Draugiją. 1541 m. tapo jos generolu. Jo „Dvasinės pratybos“ atspindi didelę patirtį, kurią jis panaudojo tarnaudamas Katalikų Bažnyčios reformai, misijų sklaidai ir jaunuomenės švietimui, „didesnei Dievo garbei“. Karštai mylėdamas mūsų Viešpatį ir Dievą Jėzų jis buvo besąlygiškai ištikimas Bažnyčiai ir popiežiui. Kai 1556 m. šv. Ignacas mirė Romoje, Jėzaus Draugija jau turėjo daugiau kaip tūkstantį narių, daugiau kaip šimtą namų ir kolegijų vienuolikoje provincijų įvairiose šalyse.