Spausdinti

Įvadas BC Eilinis 19

 

Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C

 

Praeitą sekmadienį šlovinome Dievą, mūsų Kūrėją. Šiandien jam dėkojame už tai, kad jis jau leidžia mums jį „Tėvu vadinti“ (PM). Jau Senajame Testamente Dievo tėvystė buvo žinoma. Bet per Jėzų turime ypatingą sūnystės santykį su Dievu; Jėzus mus išmokė melsti Dievą ir jam sakyti: „Tėve mūsų“. Dievas turi vienatinį Sūnų, kurį Jėzaus krikšto ir atsimainymo metu pristatė kaip visos savo meilės objektą. O tapdamas žmogumi Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, tapo mūsų broliu. Todėl Dievas mus įsivaikino ir davė mums „savo vaikų dvasią“ (PM), kuri mums leis vieną dieną įeiti į „amžinuosius jo namus“ (PM). Iš tiesų, kaip sako šventasis Paulius, kadangi esame Dievo vaikai, esame ir jo įpėdiniai, „Kristaus bendraįpėdiniai“ (Rom 8, 17). Toks yra Dievo pažadas. Be to, jis trokšta „mumyse tai mylėti, Sūnuje ką mylėjo“ (7 SDG).
Kaip pradžios malda patraukė mūsų dėmesį, taip dera pabrėžti ir paskutinį mūsų prašymą Viešpačiui. Neseniai jo prašėme „kuo nuoširdžiausiai jį mylėti“ (12 sekmadienis); šiandien jį meldžiame „geriau pažinti jo tiesą“ (KM). Meilė ir tiesa yra krikščioniško gyvenimo pamatas.