Spausdinti

Spalio šventieji



1          Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja
2          Šv. Angelai Sargai
4          Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis
5          Šv. Faustina Kovalska, vienuolė
6          Šv. Brunonas, kunigas
7          Rožinio Švč. Mergelė Marija
9          Šv. Dionyzas, vyskupas, kankinys ir jo draugai, kankiniai;
            Šv. Jonas Leonardis, kunigas
14        Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys
15        Šv. Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja
16        Šv. Jadvyga Silezietė, vienuolė;
            Šv. Margarita Marija Alakok, mergelė
17        Šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas, kankinys
18        Šv. Lukas, evangelistas
19        Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas, kunigai, ir jų draugai, kankiniai
            Šv. Kryžiaus Paulius, kunigas
22        Šv. Jonas Paulius II, popiežius
23        Šv. Jonas Kapestranas, kunigas
24        Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas
28        Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai


 






Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Lizjietė, 1873–1897)

Teresė Marten (Martin) gimė 1873 m. Alensone (Normandijoje). Būdama ketverių metų neteko motinos. Sulaukusi penkiolikos įstojo į Lizjė (Lisieux) karmeličių vienuolyną, kur jau buvo dvi jos seserys. Po formavimo laikotarpio tapo naujokių ugdytoja ir ėjo šias pareigas, kol leido fizinės jėgos. Teresės Marten knyga „Vienos sielos istorija“ atskleidžia mums „mažąjį kelelį“, kurio mokė savo naujokes. Tai yra tyras ir paprastas Evangelijos „vertimas“, vedantis į didį šventumą. Kaip? Visiškai pasitikint gailestingąja Dievo meile savo kūriniui ir be galo trokštant mylėti, karštai geidžiant meile atsiliepti į meilę. Šv. Teresė mirė karmeličių vienuolyne 1897 m. Ji yra Bažnyčios Mokytoja, misijų globėja.























Šv. Angelai Sargai

Rugsėjo 29 d. švente mes vienijomės su angelais tuo, kas sudaro jų pašaukimo esmę: giesme šlovinti Dievą. Šiandienos Angelų Sargų minėjimas mums primena kitą angelų funkciją: jie broliškai budi šalia žmonių. Iš tiesų „Dievas slėpiningu savo Apvaizdos numatymu siunčia savo angelus mūsų saugoti“. Juk 90 (91) psalmės žodžiais mes giedame: „Dievas paliepia savo angelams saugoti tave visur, kur tik eitumei. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.“ Jėzus irgi kalbėjo apie mums užtikrintą angelų pagalbą. Primindamas vaikų kilnumą, jis paskelbia: „Jų angelai danguje nuolatos regi mano Tėvo veidą.“ Tad remdamiesi Jo žodžiais, mes meldžiame Viešpatį mums suteikti „maloningą angelų apsaugą ir džiaugsmą visados gyventi jų draugijoje“. 1608 m. popiežius Paulius V Ferdinando II Austrijiečio prašymu įsteigė iškilmingą Šv. Angelų Sargų šventę.



































 

Šv. Pranciškus Asyžietis (1182–1226)

Pranciškus Bernadonė gimė 1182 m. pasiturinčioje Asyžiaus miestiečių šeimoje. Linksmas miesto jaunuolis svajojo apie riteriškus žygius, tačiau greitai suprato, kad turi tapti Viešpaties riteriu ir kad jo širdies dama bus neturtas. Tuomet jis visko atsisakė, tapo elgeta dėl Kristaus, kaip laisvas Dievo vaikas ėmė skelbti Evangeliją, nuo šiol tapusią visu jo gyvenimu. Prie Pranciškaus prisidėjo vis daugiau ir daugiau bendraminčių, jis davė impulsą galingam reformų judėjimui, giliai paženklinusiam to meto Bažnyčią. Jo troškimas susitapatinti su Kristumi išsipildė prieš mirtį 1226 m., gavus stigmų malonę. Nedaug yra žmonių, tikrąjį palaiminimų džiaugsmą supratusių ir išgyvenusių taip giliai kaip šv. Pranciškus Asyžietis.




























 

Šv. Faustina Kovalska (1905–1938)

Helena Kovalska gimė 1905 m. Lenkijoje. 1925 m. pradėjo postulatą Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje. Po amžinųjų įžadų atvyko į Vilnių. Visą gyvenimą ėjo virėjos, sodininkės ir durininkės pareigas; nuolatinėje vienybėje su Dievu ji patirdavo Jėzaus bei šventųjų apsireiškimus ir juos aprašė savo dienoraštyje. Šv. Faustina Kovalska mirė būdama 33 metų, paaukojusi sveikatą ir gyvybę už nusidėjėlių atsivertimą ir įvykdžiusi savo misiją – skelbti Viešpaties gailestingumą.

























 

Šv. Brunonas

Gimęs Kelne apie 1030 m., Brunonas anksti atėjo mokytis į Reimso katedros mokyklą. Gavęs daktaro laipsnį, tapęs katedros Kapitulos kanauninku, 1056 m. jis paskiriamas universiteto rektoriumi. Brunonas buvo vienas žymiausių tų laikų mokytojų: „Protingas, apdairus, gilaus žodžio žmogus.“ Sėkmingai kovojęs su netvarka dvasininkijoje Brunonas pajuto troškimą vien Dievui pašvęsti gyvenimą. 1084 m. trumpai pabandęs gyventi kaip atsiskyrėlis jis atvyko į Grenoblio kraštą, kurio vyskupas, būsimasis šv. Hugonas (Hugues), padovanojo jam nuošalią vietą laukiniame Kartūzijos (Chartreuse) slėnyje. Brunonas ir jo bendražygiai ten įsirengė eremus – atsiskyrėlių buveines. Po šešerių ramių atsiskyrėliško gyvenimo metų popiežius Urbonas II pakvietė Brunoną tarnauti Apaštalų Sostui. Popiežiaus patarėju Brunonas Romoje teišbuvo kelerius metus. Sutikus Šventajam Tėvui su keletu naujų bendražygių jis įkūrė naują eremą Kalabrijos miškuose, Italijos pietuose. Ten ir mirė 1101 m. spalio 6 dieną.
























 

Rožinio Švč. Mergelė Marija

Spalio 7 dienos data Švč. Mergelės Marijos Rožančinės minėjimą susieja su krikščionių laivyno pergale prieš turkus prie Lepanto 1571 m. Bet šiandien Bažnyčia mus kviečia ne tiek prisiminti seną įvykį, kiek suvokti Marijos vietą išganymo slėpinyje ir sveikinti šventąją Dievo Motiną kartojant „Ave Marija“. 2002 m. Jonas Paulius prie džiaugsmingųjų, skausmingųjų ir garbingųjų Rožinio slėpinių pridėjo šviesos slėpinius. Ta proga jis rašė: „Dėl santūrių elementų Rožinis sutelkia savyje visą evangelinio kreipimosi gelmę ir yra tarsi jo santrauka. Jo dėka krikščioniškoji tauta įstoja į Marijos mokyklą, leisdamasi įvesdinama į Kristaus veido grožio kontempliavimą ir jo meilės gelmės patyrimą. Per Rožinį tikintysis gausiai semiasi malonių, gaunamų tarsi iš pačios Atpirkėjo Motinos rankų.“























 

Šv. Dionizas, vyskupas, ir jo draugai, kankiniai

Šv. Dionizas buvo pirmasis Paryžiaus vyskupas. Grigalius Turietis pasakoja, kad apie 250 m. Romos popiežius nusiuntė į Galiją septynis vyskupus, tarp kurių buvo šv. Dionizas; lydimas kunigo Rustiko ir diakono Eleuterio, atvyko į Paryžių. Šv. Dionizo vyskupavimas veikiausiai buvo labai trumpas, nes manoma, jog jis buvo nukankintas Decijaus persekiojimo metu (250–251 m.) ar, labiau tikėtina, Valerijono persekiojimo metais (257 m.). Legenda pasakoja, kad Dionizas po nukirsdinimo atsikėlė ir keletą metrų nešė savo galvą. Šia legenda, iš kurios kilo šv. Dionizo ikonografija, simboliškai norima pasakyti, kad Bažnyčioje galva neatskiriama nuo likusio kūno, Kristus – nuo mistinio jo kūno – Bažnyčios. 495 m. šv. Genovaitė ant šv. Dionizo kapo pastatydino baziliką, o VII a. prie bazilikos buvo įkurta abatija.





























 

Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

Šv. Kalikstas, būdamas popiežiaus Zefyrino diakonu, prie Apijaus kelio įrengė pirmąsias oficialias Romos krikščionių bendruomenės kapines, katakombas, vadinamas jo vardu. 217 m. jis tapo popiežiumi po Zefyrino ir gynė Bažnyčios tikėjimo Švč. Trejybe tyrumą nuo teologų spekuliacijų. Priešingai nei griežtos linijos šalininkai kaip Tertulijonas, Ipolitas ir Novacijonas, jis užėmė nuosaikią poziciją nusidėjėlių atžvilgiu ir buvo labai palankus atgailaujantiesiems. Pasakojama, jog šv. Kalikstas buvo žiauriai nužudytas Transteveroje 222 m. maišto prieš krikščionis metu.


























 

Šv. Jėzaus Teresė (Avilietė, 1525–1582)

XVI amžiuje didžioji Teresė galingu apaštaliniu pavyzdžiu sugebėjo įkvėpti Karmelio reformą ir nuovokiai vesti savo seseris iškiliausiais asmeninės maldos keliais. Jos palikti mistinių patirčių aprašymai gali nušviesti didžiuosius krikščionybės slėpinius. Todėl popiežius Paulius VI paskelbė šv. Teresę Bažnyčios Mokytoja.


























 

Šv. Jadvyga (1179–1243)

Šv. Jadvyga gimė Bavarijoje; ji – Kroatijos ir Dalmatijos kunigaikščio duktė. Sulaukusi dvylikos metų buvo ištekinta už Henriko I, Silezijos ir Krokuvos kunigaikščio. Jų šeima, kurioje gimė keturi sūnūs ir trys dukterys, buvo tvirtai krikščioniška, joje viešpatavo maldingumas, artimo meilė ir atgaila. Kartu su kunigaikščiu Jadvyga buvo vargšų, kalinių ir visų mažųjų advokatė, užtarėja; jos dėka kunigaikštis įkūrė ligoninę Vroclave. 1238 m. Jadvyga tapo našle, taip pat jai teko išgyventi šešių savo vaikų mirtį. Ji skatino vienuolišką gyvenimą karalystėje funduodama vienuolynus ir pati pasitraukė pas savo dukterį, Trebnicos prie Vroclavo abatę, į savo įkurtą vienuolyną. Ji mirė 1243 m., netrukus po savo vyriausiojo sūnaus kunigaikščio Henriko II, kritusio kovoje su totoriais, mirties.



























Šv. Ignotas Antiochietis

Šv. Ignotas, Antiochijos vyskupas, valdant Trajanui pasmerktas žvėrims sudraskyti, buvo nukankintas Romoje apie 110 m. Surakintas ir vežamas kankinti, ilgos kelionės metu jis parašė septynis laiškus – šešis vietinėms Bažnyčioms ir vieną – jį priėmusiam vienos iš jų vyskupui, Polikarpui Smirniečiui. Šie laiškai mums atskleidžia karštą Ignoto sielą. Pagrindinė jų tema yra meilės vienybė ir sekimas Viešpačiu, net atiduodant gyvybę už mylimuosius.





























 

Šv. Lukas

Šv. Lukas, graikas iš Antiochijos, gydytojas, tapo šv. Pauliaus bendradarbiu ir liko su juo iki jo įkalinimo. Šv. Lukas suvokė visuotinumą meilės žinios, kurią Jėzus, „šviesa visoms tautoms apšviesti“, patikėjo saviesiems. Jis užrašė šią žinią trečiojoje Evangelijoje ir Apaštalų darbuose. Jo, išsilavinusio graiko, plunksnos dėka išganymo žinia virto tikra dėkojimo, džiaugsmo ir optimizmo giesme. Lukas niekada nesumenkina Kryžiaus reikšmės, bet jo raštuose dominuoja džiaugsmas; nuo Jono, kuriuo „daugelis džiaugsis“, gimimo iki apaštalų sugrįžimo į Jeruzalę „didžiai džiaugiantis“ po Kristaus įžengimo į dangų, o kur dar pasakojimai apie nusidėjėlę, kuriai atleista, pražuvusį ir vėl atrastą sūnų, – visa yra gyvenimo ir meilės triumfas. Apaštalų darbai skendi toje pačioje šviesoje: „Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.“




























 

Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas

Aštuoni jėzuitai prancūzai mirė už Kristų Šiaurės Amerikoje 1642–1649 metų laikotarpiu. Tarp jų – Izaokas Žogas, kuris buvo pasiųstas į Kanadą 1616 m., 1642 m. indėnų irokėzų suimtas ir kankintas, bet išlaisvintas olandų sugrįžo į Prancūziją. Praėjus trims mėnesiams Izaokas vėl panoro grįžti į misijų kraštą. Viešpats nedelsė išklausyti jo troškimą atiduoti gyvybę dėl Jo: 1648 m. Izaokas buvo nukankintas irokėzų žemėje.

Jonas Brebefas buvo įšventintas į kunigus 1615 m. Pasiųstas į Kvebeką 34 metus darbavosi tarp indėnų huronų. Giliai susivienijęs su Dievu malda ir atgaila, jis buvo davęs įžadą niekada nebėgti iškilus kankinystės grėsmei. Ir tai įvyko 1649 m. – Joną Brebefą nužudė irokėzai, kariavę su huronais.













Šv. Kryžiaus Paulius

Paulius Danei gimė 1694 m. Ovadoje, Italijoje. Labai anksti pajuto potraukį Jėzaus kontempliavimui ir kaimų evangelizavimui. 1720 m. jis pasitraukė į vieną atsiskyrėlio buveinę, kur griežtai marinosi ir gavo ypatingų mistinių malonių. Jis sukūrė „Basųjų Kryžiaus ir Jėzaus Kančios dvasininkų“ regulą (šie dvasininkai vėliau imti vadinti pasionistais) ir iš Alesandrijos vyskupo priėmė šios vienuolijos nario abitą. 1726 m. įšventintas kunigu, jis ėmė pamokslauti su misijomis keliaudamas po visą Italiją. Popiežius, prieš patvirtindamas pernelyg griežtą vienuolijos regulą, turėjo ją sušvelninti. Trys pamatiniai jos principai yra šie: vidinės maldos dvasia, vienuma ir neturtas. Paulius tuomet tapo Kryžiaus Pauliumi. Iš šio dvasingumo radosi ir kontempliatyvi moterų vienuolija, malda palaikanti misionierišką brolių veiklą. Šv. Kryžiaus Paulius mirė Romoje, sulaukęs 81 metų, matydamas, kaip pasionistai išplito visoje Italijoje.

 






























 

Šv. Jonas Kapestranas

Šv. Jonas gimė Abruzuose (Italija) 1380 m. Jis jau buvo svarbus asmuo, žymus teisininkas ir pirmasis Perudžos teismo pareigūnas, kai sulaukęs 30 metų apsivilko pranciškonų abitą. Po naujokyno, kur tekdavo dideli pažeminimai, jis studijavo teologiją vadovaujamas šv. Bernardino Sieniečio, kuris savo mokinį uždegė meile Jėzaus Vardui. Apie 1425 m. Jonas Kapestranas buvo įšventintas į kunigus ir ėmė pamokslauti, keliaudamas po Italiją, visur sukeldamas entuziazmą savo žodžiu ir stebuklais. Popiežiai įpareigodavo jį sunkioms misijoms tiek Europoje, tiek Šventojoje Žemėje. Paskutinius penkerius gyvenimo metus jis praleido kovodamas su husitų erezija, lankėsi Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Bohemijoje ir Moravijoje. Žlugus Konstantinopoliui (1453 m.) ir Vengrijai atsidūrus turkų agresijos pavojuje, Jonas Kapestranas ėmėsi raginti kryžiaus žygiui ir šalia Jono Hunyadžio svariai prisidėjo prie Belgrado gynybos (1456 m.). Po trijų mėnesių šv. Jonas nuovargio išsekintas mirė Iloko (Kroatija) vienuolyne.

























Šv. Antanas Marija Klaretas

Antanas Marija gimė Salente, Katalonijoje (Ispanija) 1807 m. Buvo audėjas, tačiau įstojo į seminariją ir 1835 m. buvo įšventintas į kunigus. Jis atrado savo kelią – skelbti Evangeliją liaudžiai. Jam padėdavo grupelė kunigų, kuriuos jis subūrė į Nekaltosios Marijos Širdies Sūnų misionierių Institutą (1849 m.). 1850 m. Antanas Marija tapo Kubos Santjago arkivyskupu. Šešerius metus jis apaštalavo didžiojoje saloje pamokslaudamas, stiprindamas tikėjimą, smerkdamas ydas ir neteisybes. Karalienė Izabelė II jį parsikvietė į Ispaniją, norėdama pasilaikyti jį prie savęs kaip patarėją ir nuodėmklausį. 1868 m. Ispanijoje įsiliepsnojo revoliucija; šv. Antanas Marija lydėjo karalienę į tremtį Prancūzijoje. Per visą savo gyvenimą pamokslavimu ir nepataikaujančiu žodžiu jis įgijo nemažai priešų, kurie jį persekiojo. Išbandymai baigėsi tik jam mirus 1870 m. Prancūzijoje.




























 

Šv. Simonas ir Judas

Apaštalai Simonas ir Judas Dvylikos sąraše visada pasirodo kartu. Simonas vadinamas Uoliuoju arba Zelotu, tikriausiai dėl to, kad anksčiau priklausė radikaliai zelotų partijai, kuri karštai ragino aktyviai priešintis romėnų okupacijai. Viešpats pasišaukė ir į vieną grupę sutelkė tokius skirtingus asmenis kaip kolaborantą muitininką Matą ir patriotą Simoną. Judas, Jokūbo sūnus, dar vadinamas Tadu. Per Paskutinę Vakarienę jis paklausė Jėzaus apie Jo apsireiškimą pasauliui ir gavo atsakymą: „Jei kas mane myli, jis liks ištikimas mano žodžiui, mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ Naujojo Testamento Judo laiškas priskiriamas Viešpaties „broliui“ Judui, o ne apaštalui šv. Judui.
















 

Šv. Kryžiaus Paulius

Paulius Danei gimė 1694 m. Ovadoje, Italijoje. Labai anksti pajuto potraukį Jėzaus kontempliavimui ir kaimų evangelizavimui. 1720 m. jis pasitraukė į vieną atsiskyrėlio buveinę, kur griežtai marinosi ir gavo ypatingų mistinių malonių. Jis sukūrė „Basųjų Kryžiaus ir Jėzaus Kančios dvasininkų“ regulą (šie dvasininkai vėliau imti vadinti pasionistais) ir iš Alesandrijos vyskupo priėmė šios vienuolijos nario abitą. 1726 m. įšventintas kunigu, jis ėmė pamokslauti su misijomis keliaudamas po visą Italiją. Popiežius, prieš patvirtindamas pernelyg griežtą vienuolijos regulą, turėjo ją sušvelninti. Trys pamatiniai jos principai yra šie: vidinės maldos dvasia, vienuma ir neturtas. Paulius tuomet tapo Kryžiaus Pauliumi. Iš šio dvasingumo radosi ir kontempliatyvi moterų vienuolija, malda palaikanti misionierišką brolių veiklą. Šv. Kryžiaus Paulius mirė Romoje, sulaukęs 81 metų, matydamas, kaip pasionistai išplito visoje Italijoje.