Spausdinti

Meditacija C Bažnyčios metinės

 

Liturginiai tekstai



„Manosios avys klauso mano balso“

Viešpaties avys klauso jo balso ir pasilikdamos meilėje tiki į jį, todėl jos yra prieinamos jo meilei. Viešpaties balsas joms reiškia užduotį sekti paskui jį, bet dar ­daugiau jo meilės užtikrinimą, patikinimą, kad jos gali sekti jį. Jos žino, kad privalo vykdyti tai, ką sako šis balsas, bet gali vykdyti pasilikdamos meilėje, slypinčioje šiame balse. Klausytis Viešpaties balso paskui jį sekantiems reiškia saugumą iki pat pabaigos.
Kad ir koks tas kelias, kurį saviesiems parenka Viešpats, kad ir koks jis asmeninis: visuomet tai jo kelias. Tai jo balsą jie išgirdo, ir tas balsas ne tik atkreipė jų dėmesį į tą kelią, bet ir leido laisvai pasirinkti būtent jo parinktąjį kelią. Kelią jis yra kiekvienam parinkęs, nes pažįsta savuosius ir jie seka paskui jį. Jis juos pažįsta – jis žino, kokią tarnystę jie gali atlikti, pasilikdami jo meilėje. Jis žino, kad galiausiai ir meilė, ir užduotis, ir jos įvykdymas iš jo kyla, kad jis iš jų pareikalaus būtent to, ką jie per jo malonę sugebės įvykdyti. Žmogui Viešpaties pasiuntinystėje nėra nei ėjimo apgraibomis, nei nesėkmingo bandymo, nei netikrumo. O jei kelias, kuriuo reikia eiti, atrodo nekryptingas – tai vis vien Viešpaties kelias. Negali būti, kad kas nors jam skirtoje pasiuntinystėje turėtų viską pradėti iš naujo, būtų nublokštas atgal, kad pradėtų nuo kitos vietos. Iš šalies žiūrint, taip gali atrodyti. Tačiau valia, kurios laikantis einama savuoju keliu, yra nuosekli Viešpaties valia, net ir tuomet, kai šis kelias netikėjimui atrodo trūkinėjantis ir kreivas. Kelio vienovė remiasi Viešpaties valios ­vienove.

Adriana fon Špeir, † 1967
Biografija