Spausdinti

Įvadas C 2 Velykų sekmadienis


Atvelykis, Dievo Gailestingumo šventė

 

Liturginiai tekstai

Kristus prisikėlė ir per krikštą mes prisikėlėme su juo. Šie du velykinės žinios aspektai pripildo Velykų aštuondienio liturgiją, kur sekmadienis mums pasirodo kaip aštuntoji diena, savaitinis sudabartinantis Viešpaties Velykų minėjimas ir išankstinis įžengimas į amžinybės dieną, kuri atsivers savaičių sekos pabaigoje.
Kristaus pasirodymo dešimčiai apaštalų, po to šv. Tomui pasakojimas čia skleidžia šviesą ir tikrumą, Tomo lūpomis išreiškiamas visų krikščionių kartų tikėjimas: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Daugelyje bažnyčių pakrikštytųjų per Velykas buvimas bendruomenėje, susirinkusioje laužyti Eucharistijos duonos, padeda jai suvokti naują reikalavimą. Krikščionimis tapę vakar ar jau seniai, mes esame solidarūs; visi tam tikra prasme esame „naujagimiai“ (ĮP); mums visiems reikia vis geriau suprasti, „kokiu vandeniu esame nuplauti, kieno dvasia atgimdyti, kieno krauju atpirkti“ (PM).
2000 m. popiežius Jonas Paulius II, atsižvelgdamas į šventosios sesers M. Faustinos patirtus Kristaus apsireiškimus, Atvelykio sekmadieniui suteikė papildomą pavadinimą – Dievo Gailestingumo šventė. Primindamas šios šventės prasmę, Jonas Paulius II rašė: „Žmonijai, kuri kartais atrodo suklaidinta ir valdoma blogio, egoizmo bei baimės jėgų, prisikėlęs Viešpats duoda atleidžiančios, sutaikinančios ir iš naujo atveriančios sielą vilčiai meilės dovaną. Ši meilė pakeičia širdis ir suteikia ramybę. Pasauliui taip reikia suvokti ir priimti Dievo Gailestingumą“.