Spausdinti

Meditacija C Eilinis 10


Liturginiai tekstai

Miestas, vardu Najinas

Mūsų Viešpats pasuko į miestą, vardu Najinas; su juo ėjo gausi minia ir jo mokiniai. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė mirusį jaunuolį – vienturtį našlės sūnų. Mūsų Viešpats priėjo, palietė neštuvus, kur gulėjo ­numirėlis, ir tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Jaunuolis atsisėdo ir tuoj pradėjo kalbėti pagal jame buvusią lygybę su amžinuoju Žodžiu, nes amžinasis Žodis jį prikėlė.
Dabar aš sakau: „Jis pasuko į miestą.“ Tas miestas yra siela – gerai sutvarkyta ir įtvirtinta, apsaugota nuo ydų. Joje nebeliko jokio daugialypiškumo, ji vienlypė ir gerai įtvirtinta Kristaus išganymu, apmūryta ir apgaubta dieviškosios šviesos. Todėl pranašas sako: „Tvirtas mūsų miestas! Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą!“ (Iz 26, 1). Amžinoji išmintis sako: „Taip pat ilsėsiuos pašvęstame ir šventame mieste.“ (Sir 24, 15 Vulg.) Niekas taip neramina ir nevienija kaip vienodumas; čia visa yra vienoda – tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Ta siela yra pašvęsta, kurioje yra tik Viešpats ir joks kitas sutvėrimas neranda joje ramybės. Todėl jis ir sako: „Taip pat ilsėsiuos pašvęstame ir šventame mieste.“ Visas šventumas kyla iš Šventosios Dvasios. Gamta nieko nepraleidžia, ji visuomet veikia nuo pat gelmių iki aukštybių. Mokytojai sako, kad oras nevirsta ugnimi, kol nepasidaro retas ir karštas. Šventoji Dvasia paima sielą ir išgrynina ją šviesoje ir malonėje, tuomet patraukia ją iki pačių aukštybių. Todėl jis ir sako: „Taip pat ilsėsiuos pašvęstame ir šventame mieste.“ Tiek, kiek siela ilsisi Dieve, tiek ir Dievas joje. Jei ji tik iš dalies ilsisi jame, tuomet taip pat ir jis tik iš dalies ilsisi joje, jei ji visa ilsisi jame, tuomet taip pat ir jis visas ilsisi joje. Todėl Amžinoji Išmintis ir sako: „Taip pat ilsėsiuos.“
Dabar sako evangelistas: „Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas.“ Najinas, išvertus „karvelio sūnus“, ­reiškia paprastumą. Siela neturėtų nurimti tol, kol netaps viena su Dievu. Najinu gali būti vadinamas ir vandens srautas, tai reiškia, kad žmogus neturi leistis parbloškiamas nuodėmių ir suklydimų. „Mokiniai“ yra dieviškoji šviesa, kurios srautas užlieja sielą. Gausi minia – tai dorybės. Siela, degdama karštu troškimu, turi kilti aukštyn, kol didžiomis dorybėmis pranoks angelus. Tuomet įeinama pro vartus – į meilę ir vienybę. Tai vartai, pro kuriuos išnešė numirėlį, jaunuolį, našlės sūnų. Mūsų Viešpats priėjęs palietė mirusiojo neštuvus. Nekalbėsiu apie tai, kaip jis priėjo ir kaip palietė; svarbu tai, kad jis pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

Johanas Ekhartas, † 1327

Biografija