Gyvoji Duona

Biografijos K

Kabasilas Mikalojus (apie 1320–1363)

Mikalojus Kabasilas (Nicolas Cabasilas), gimęs Tesalonikuose (Graikija), visada išliko pasaulietis. 1347 m. Konstantinopolyje jis tapo imperatoriaus Jono Kantakuzeno patarėju ir artimu draugu, buvo pažįstamas su savo amžininku arkivyskupu Grigaliumi Palamu, kuriuo be galo žavėjosi ir kurio doktriną gynė. Visa jo teologija susijusi su sakramentais. Mus pasiekė daugelis vertingų jo teologinių ir dvasinių raštų, tarp jų – „Dieviškosios liturgijos aiškinimas“ ir „Gyvenimas Kristuje“. Meditacija B 09 08.

Kartūzas (mirė 1987)

Kaselis Odonas (Odo Casel, 1886–1948)

Šis vienuolis benediktinas iš Marijos Laach (Vokietija) vienuolyno visą savo gyvenimą paskyrė liturgijos teologijai ir krikščionių kulto „misterijų teorijos“ propagavimui. Anot jo, teologija pirmiausia turi būti Dievo slėpinio adoravimas, tokio Dievo, kuris apsireiškia tiktai tikintiems, tiktai tiems, kurie artinasi prie Jo, garbindami Jį dvasia. 1948 m. Didįjį šeštadienį, užgiedojus Exultet („Tedžiūgauja“), tėvas Kaselis sukniubo; mirė po kelių valandų auštant Viešpaties Prisikėlimo rytui.
Meditacija B Velyknaktis.

Katalikų Bažnyčios katekizmas (1992)

Katalikų Bažnyčios katekizmą 1992 m. oficialiai patvirtino popiežius Jonas Paulius II. Juo siekta visapusiškai ir sintetiškai perteikti esmines katalikų tikėjimo bei moralės tiesas. Katekizmo turinys suskirstytas į keturias tarpusavyje susijusias dalis: tikėjimo išpažinimas arba tikėjimo slėpiniai (kredo); tikėjimo sakramentai arba tikėjimo slėpinių šventimas liturgijoje; tikinčiojo gyvenimas arba būdai šventumui pasiekti (įsakymai); galiausiai – malda tikėjimo gyvenime, t. y. gyvybinga ir būtina mūsų asmeninio ryšio su gyvuoju ir tikruoju Dievu, mūsų išpažįstamo, švenčiamo ir išgyvenamo tikėjimo šaltiniu ir objektu, išraiška. Katekizmas yra vienas iš labai svarbių įnašų į Bažnyčios gyvenimo atnaujinimą, kurio siekė Vatikano II Susirinkimas. Tai ir vienas iš svarbiausių Magisteriumo dokumentų, išleistų popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metais. Meditacija A eilinis 29.

Kiprijonas Kartaginietis (mirė 258)

Gimęs apie 200 m. pagonių tėvų šeimoje, šv. Kiprijonas, būdamas puikus oratorius, iš pradžių gyveno palaidą gyvenimą „malonumų mugėje“, kokia buvo Kartagina. Jis atsivertė paveiktas kunigo Cecilijono ir formavosi jo mokykloje. 248 metais Kiprijonas tapo Kartaginos – svarbaus sosto, kuriam buvo pavaldžios visos Afrikos bažnyčios (daugiau nei 150 vyskupijų), – vyskupu. Nuo tada jis taip atsidėjo ganytojo pareigoms, kad suprasti jo veikalus ir mintis galima tik atsižvelgiant į istorinį jo vyskupavimo kontekstą, kai nuolat grėsė persekiojimai ir skilimai. 250 m. prasidėjo siaubingi Romos imperatoriaus Decijaus persekiojimai. Savųjų labui Kiprijonas pasmerkė save tremčiai, tačiau ir iš ten jais rūpinosi. Jis negalėjo išvengti naujo persekiojimo 258 m. ir tada mirė nukirsdintas. Meditacija A Didysis ketvirtadienis; Meditacija C eilinis 17.

Kirilas Aleksandrietis (376–444)

Aleksandrijos patriarchas ir Bažnyčios mokytojas šv. Kirilas neabejotinai yra viena iš ryškiausių V amžiaus asmenybių. Jo vardas susijęs su Efeso Susirinkimu (430), kuriame Mergelė Marija buvo paskelbta Theotokos, t.y. Dievo Motina. Šio iškilmingo pareiškimo tikslas buvo išaiškinti Dievo Sūnaus įsikūnijimo tikrumą, kuriuo suabejota dėl Nestorijo perlenkimų. Aplinkybių verčiamas Kirilas daug rašo apie Įsikūnijimą. Šiuo kritiniu laikotarpiu tvirtas tikėjimas ir nuolatinis mąstymas apie doktriną jį įkvepia be galo turtingai ir giliai kristologinei sintezei.  Meditacija A eilinis 13; Meditacija B Velykų 4; Meditacija C 02 02;

Kirilas Jeruzalietis (apie 313–380)

Gimęs apie 313 m. Jeruzalėje ar jos apylinkėse, šv. Kirilas nuo pat jaunystės įgijo gilų Šventojo Rašto pažinimą. Jis tapo kunigu, po to, apie 350 m., Jeruzalės vyskupu. Tačiau Cezarėjos arkivyskupas arijonas pasiekė, kad jis būtų pašalintas iš vyskupo sosto. Po vienuolikos metų tremties šv. Kirilas grįžo į Jeruzalę, kur įsipareigojo atkurti tai, kas sunaikinta, ir numalšinti schizmos sukeltas aistras. Šis narsus ganytojas mirė 380 m. Iš jo pamokslų mus pasiekė „Katechezės“, sakytos 348 m. Jose pateikiamas IV amžiaus religinio mokymo modelis bei tuometinės Jeruzalės Bažnyčios tikėjimo išpažinimas. Meditacija A Kristaus krikštas; Meditacija C eilinis 27.

Klara Asyžietė (1194–1253)

1210 m. šv. Klara Asyžiuje išgirdo šv. Pranciškaus gavėnios pamokslą. Susižavėjusi jo visiško neturto idealu, sulaukusi 18 metų ji tapo vienuole. Pranciškus nukirpo jai plaukus ir davė vienuolišką rūbą. Jis jai pasiūlė prisiglausti Asyžiaus Šv. Damijono koplyčioje, kurioje įsikūrė pirmasis Šv. Klaros seserų vienuolynas. Šv. Klara jam vadovavo 40 metų, buvo popiežių, kardinolų ir vyskupų patarėja. Dėl savo neblėstančio pamaldumo, šv. Kryžiaus ir Eucharistijos garbinimo ji tapo viena didžiausių viduramžių kontempliatyvaus gyvenimo figūrų.  Meditacija B eilinis 4; Meditacija C Velykų 6.

Klemensas Aleksandrietis (apie 150–215)

Klemensas Aleksandrietis buvo didžiai įtakingas pirmasis krikščionių mokslininkas. Nėra žinoma, ar jis buvo kunigas. Mokytojaudamas privačioje mokykloje, kurioje mokėsi ir religine kultūra besidomintys pagonys, ir krikščionys, jis atskleidžia dieviškojo Apreiškimo sąryšį su humanitariniais mokslais, ypač su filosofija. Savo veikaluose jis aprašo darbą, kurį Dievo Žodis, Logosas, atlieka krikščionių gyvenime, vesdamas juos nuo atsivertimo iki tobulo pažinimo. Meditacija A eilinis 24; Meditacija B eilinis 28.

Klemensas Romietis (I a.)

Šv. Klemensas Romietis, tikėtina, helenistinės kultūros žydas, anot Ireniejaus Lioniečio, yra trečiasis šv. Petro įpėdinis. Tradicija vieningai pripažįsta jį autoriumi laiško, kurį Romos Bažnyčia apie 96 m. pasiuntė į Korintą, kai jam grėsė schizma (skilimas). Šis atsitiktinis laiškas vertingai paliudija apaštalų mokymo – ypač šventojo Pauliaus – tęstinumą pirmosiose krikščionių bendruomenėse. Meditacija C eilinis 29.

Kolumbanas (apie 543–615)

VI amžiaus airių vienuolis, gimęs 563 m. Lensterio provincijoje, šv. Kolumbanas garsus kaip daugelio vienuolynų Galijoje, Šveicarijoje ir Italijoje steigėjas. Mirė 615 m. Bobijo mieste Italijoje, abatijoje, kurią buvo įkūręs prieš metus ir kuri tapo vienu iš vakarietiškojo monachizmo centrų. Vienuolystės reformoje, kurios jis sėkmingai ėmėsi, atsispindėjo jo paties atgailavimo griežtumas, o jo regula, ne tokia darni kaip šv. Benedikto, nesulaukė tokio ilgo amžiaus. Meditacija C Sekminių vigilija.

Kolumbas Marmijonas (Columba Marmion, 1858–1923)

Gimęs 1858 m. Dubline, airio ir prancūzės šeimoje, baigęs mokyklą Juozapas Marmijonas įstojo į Klonlaifo (Clonliffe) seminariją. Kaip kunigas formuotis baigė Romoje ir 1881 m. buvo įšventintas kunigu. Jau tapęs filosofijos dėstytoju pajuto pašaukimą vienuoliškam gyvenimui – apsilankęs Maredsu (Belgija) vienuolyne apsivilko abitą ir gavo Kolumbo vardą. Po to keletą metų jis praleido Mont-Cesar (Liuvene) vienuolyne kaip prioras ir teologijos dėstytojas. 1909 m. išrinktas Maredsu vienuolyno abatu, juo liko iki mirties 1923 m. Labai žmogiškas, labai geras, tačiau reiklus kaip sielovadininkas – toks pasirodo pal. Kolumbas Marmijonas. Trilogija „Kristus – sielos gyvybė“, „Kristus savo slėpiniuose“, „Kristus – vienuolio idealas“, išleista jo vardu ir sudaryta pagal jo konferencijų užrašus, buvo labai paplitusi vienuolynuose ir dvasinio gyvenimo aplinkoje. Bene didžiausias jo nuopelnas yra tas, kad dvasingumo ir bet kokių asketinių pastangų centru padarė Kristaus asmenį, veikiantį mumyse krikšto malone. Meditacija A 08 06;  Meditacija C Sekminių vigilija.

Kosadas Jonas Petras de (Jean-Pierre de Caussade, 1675–1751)

Prancūzas jėzuitas, profesorius, vėliau – pamokslininkas ir dvasios vadovas. Kilus ginčui dėl mistinės kvietizmo doktrinos, jis buvo priverstas susikurti praktinę doktriną: tobulumo esmė yra neprieštaravimas Dievo valiai, paremtas maldingumu šią akimirką. Ši doktrina buvo išdėstyta „Dvasiniuose pamokymuose“. „Atsidavimas Apvaizdai“ yra veikalas, sudarytas jo laiškų rinkinio pagrindu ir išleistas 1860 m. Meditacija B 03 19.

Kotryna Sienietė (1347–1380)

Kotryna Beninkaza (Benincasa), gimusi 1347 m., buvo drabužių dažytojo Sienoje duktė. 1367 m. ji įstojo į Šv. Dominyko religinę bendruomenę kaip tretininkė. Gyvendama apsimarinimo ir maldos gyvenimą, „visa pasislėpusi nukryžiuoto Kristaus žaizdose“, ji išgyveno ir sunkumus, kurie tuomet vargino visuomenę ir ypač Bažnyčią: juodasis maras, nuo kurio ji vos nemirė; konfliktai tarp Italijos miestų, kuriuos stengėsi sutaikyti; Bažnyčios kunigų moralinis nuosmukis; popiežiaus, jos vadinamo „meiliuoju Kristumi žemėje“, priverstinis persikėlimas iš Romos į Avinjoną; Didžioji Vakarų schizma. Šv. Kotryna Sienietė mirė Romoje būdama 33 m. Meilė Dievui, Kristaus ant Kryžiaus kontempliavimas ir tarnavimas Bažnyčiai apibendrina jos gyvenimą. Dvasinį mokymą, paliktą „Dialoge“, ir 380 jos diktuotų laiškų apibūdina žodžiai: „pasitikėk Viešpačiu, kad Jis mus išvaduotų iš mūsų „aš“ ir įdiegtų į mūsų sielą tvarką, tyrumą, šviesą ir savo dieviškąją jėgą“. Meditacija A sekminių vigilija; Meditacija B Didysis ketvirtadienis; Meditacija C 11 02 I.

„Kristaus sekimas“ (XIV a.)

„Kristaus sekimas“ priklauso religinei srovei Devotio Moderna, atsiradusiai Nyderlanduose XIV amžiaus pabaigoje. Jos autoriumi laikomas vienuolis Tomas Kempietis, gimęs apie 1380 m. Pareinėje. „Sekimo“ esmė – ne tiek mokytojo doktrina, kiek nuoširdus labai patyrusio tėvo kvietimas savo vaikams radikaliai atsigręžti į Dievą, atsiskiriant nuo pasaulio ir jo tuštybės. Kūrinyje nurodomi pagrindiniai dvasinio gyvenimo kelio elementai, vedantys į vienybės su Dievu laimę: askezė, širdies ramybės ir vidinės laisvės paieškos, jausmų ir sielos nuskaistinimas, paklusnumas Dievui gyvenant klusniai ir nuolankiai. Daugybei šventųjų „Kristaus sekimas“ buvo viena mėgstamiausių knygų; tai vienas iš dvasinės literatūros šedevrų. Meditacija A eilinis 22; Meditacija B eilinis 26.

Kryžiaus Jonas (1542–1591)

Gimęs 1542 m. Senojoje Kastilijoje, Chuanas de Jepes Alvarezas (Juan de Yepes Alvarez), studijavęs Medinos jėzuitų mokykloje, įstojo į šio miesto karmelitų vienuolyną. 1567 m. jis sutiko šv. Teresę Avilietę, kuri jį paskatino įsitraukti į Karmelio reformą. Tuomet jis pasivadino Kryžiaus Jonu ir pasiekė, kad būtų atidarytas reformuotas naujokynas vyrams. Nors Karmelio reforma kai kurių žmonių buvo blogai suprasta ir jam teko dėl to daug kentėti, bet tai nuskaistino jo kaip mistiko sielą. Buvo įsteigta atnaujintos vienuolijos provincija, tačiau gyvenimo pabaigoje jis buvo nušalintas nuo visų pareigų ir mirė vyresniųjų nemalonėje viename Andalūzijos vienuolyne 1591 m. Gyvenimu jis liudijo savo mokymą, išlikusį veikaluose „Kopimas į Karmelio Kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“. Meditacija A eilinis 8; Meditacija B Sekminių vigilija; Meditacija C Velykų 7.

Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein Stein, 1891–1942)

Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus (1894–1967)

Anri Grialu (Henri Grialou) yra kilęs iš pietų Prancūzijos. Skaitydamas didžiųjų karmelitų – šv. Kryžiaus Jono, šv. Teresės Avilietės ir šv. Teresės Lizjietės – raštus pajuto pašaukimą būti karmelitu. 1922 m. įšventintas kunigu įstojo į Karmelį ir gavo naują – tėvo Kūdikėlio Jėzaus Marijos Eugenijaus – vardą. Įsitikinęs, kad Karmelio doktrina, pritaikius ją mūsų laikų poreikiams, galėtų būti priimtina visiems pakrikštytiesiems, 1932 m. Venaske, Avinjono vyskupijoje, jis įkurdino vienminčių grupę, vėliau tapusią Notre Dame de Vie (Gyvenimo Marijos) institutu. Jo tikslas – susieti kontempliatyvų ir apaštalinį gyvenimą gyvenant pasaulyje. Pradžioje institutą sudarė moterys, vėliau jame atsirado ir vyriškoji bei kunigiškoji šakos. 1962 m. jį oficialiai pripažino popiežius. Meditacija A sekminės, Meditacija B eilinis 31; Meditacija C eilinis 5.

Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Lizjietė, 1873–1897)

Teresė Marten (Martin) gimė 1873 m. Alensone (Normandijoje). Būdama ketverių metų neteko motinos. Sulaukusi 15 metų, įstojo į Lizjė (Lisieux) karmeličių vienuolyną, kur jau buvo dvi jos seserys. Po formavimo laikotarpio tapo naujokių ugdytoja ir ėjo šias pareigas tol, kol leido fizinės jėgos. Jos knyga „Vienos sielos istorija“ atskleidžia mums „mažąjį kelelį“, kurio mokė savo naujokes. Tai yra tyras ir paprastas Evangelijos „vertimas“, vedantis į didį šventumą. Kaip? Visiškai pasitikint gailestingąja Dievo meile savo kūriniui ir be galo trokštant mylėti, karštai trokštant atsiliepti į meilę meile. Šv. Teresė mirė karmeličių vienuolyne 1897 m. Ji yra Bažnyčios Mokytoja, misijų globėja.  Meditacija A Kalėdų naktis;  Meditacija B Velykų 6; Meditacija C Advento 3.