Įvadas BC Eilinis 6
Įžangos priegiesmyje sakome: „Būk man, o Dieve, uola slėptis pavojuj“ (ĮP), bet mūsų šauksmas jau yra ir tikrumas, nes netrukus tvirtinsime: „Man atrama yra Viešpats“ (8 sekm.). Vis dėlto psalmininkas negalėjo nuspėti, kaip dosniai Dievas taps savo tautos gelbėtoju. Tas, kuris gausiai dalino dovanas Išėjimo laikais (KP 1), su kaupu parodė savo meilę atsiųsdamas savo Sūnų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (KP 2). Visi, kas įtikės Sūnų, taps Dievo sūnumis ir, sulig Jėzaus pažadu, trys dieviškieji Asmenys ateis pas juos ir juose pasiliks (Jn 14, 23).
Tokia yra pradžios maldos tema: Dievas nori „pasilikti tiesiose bei kilniose širdyse“. Visi šventieji, ar jie būtų kontempliatyvūs, ar veiklos žmonės, atgaivino savo jėgas ir rado laimę sąlytyje su Dievu – Tėvu, Sūnumi ir šventąja Dvasia – esančiu ir veikiančiu juose. Todėl turime prašyti Viešpaties, kad jis „savo malone padarytų mus tokius, kad mielai mumyse gyventų“ (PM), ir, po susivienijimo su Kristumi per jo artumo sakramentą, meldžiame Dievą malonės „nuolat trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą“, tai yra trokšti jo, nes „jis yra gyvenimo šaltinis“ (Ps 35 (36), 10).