Meditacija C Gavėnia 2
Jėzaus šlovė
Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną ir užkopė į aukštą kalną; ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Stipriausias ir neįveikiamas yra šis krikščioniškojo tikėjimo įrodymas, kad po kūno apdangalu slėpėsi dieviškumo galybė ir tasai, kuris iš išorės atrodė žmogus, buvo Dievas, tik viduje pasislėpęs nebuvo matomas. Nes pačią persimainymo akimirką apaštalai išvydo ne dieviškumo substanciją, bet iš anksto šventu ir išganingu būdu gavo paragauti kūno, kuris netrukus bus išaukštintas amžinu prisikėlimu; šito atnaujinimo sustiprinti jie neatsimes iki pat Dievo kalno Horebo, t. y. prisikėlimo, kuriuo, kaip aiškinamas jo vardas, Kristuje išnyko tiek mirtingumas, tiek bet kokia kenčiamybė; juk, „prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta“ ir t. t. (Rom 6, 9).
Ne veltui krikščionys pagarbiai mini šią šventą ir šviesią iškilmę, per kurią tarsi įspaudė pėdsakus tikėjimas, kuris, net jeigu ir nesvyravo pavojingai, vis dėlto šaknų giliai nebuvo suleidęs. O dar anksčiau per Jono krikštą, kai pasirodė Dvasia balandžio pavidalu ir kartu pasigirdo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi; jo klausykite“ (Mt 3, 17), įvyko tarsi savotiškos varžybos su šiuo gražiausiuoju atsimainymu.
Iš tiesų šventybę pridengus šešėliu, anas [krikštas] vaisingesnis tapo dėl mūsų atgimimo slėpinio, kuris tada buvo pradėtas; o šitas [atsimainymas] grožiu prakilnesnis ir galingesnis dėl liudininkų patvirtinimo; juk vieno [asmens] liudijimas kur kas silpnesnis negu penketo ar trejeto, o aną girdėjo ir matė tik vienas Jonas. Šiame dalyvavo Petras, Jokūbas ir Jonas su Moze ir Eliju, ir jie buvo tinkami liudininkai. Ten nepasikeitė nei Jėzaus kūnas, nei veidas; o čia veidas sužibo kaip saulė, nepasiekiama žmogaus žvilgsniui; anas vyko dykumoje, o šis ant aukšto kalno; ir ten, ir čia Jėzaus šlovė. Ten matoma tarsi tikėjimo įžanga, čia – tarsi užbaiga, kai aiškiai išvystama tikėjimo esmė. Apie aną [krikštą] Apaštalas [sako]: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12); apie šį [atsimainymą] Jonas [kalba]: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14).
Petras Celietis, † 1183
Biografija