Spausdinti

Įvadas C Gavėnios 4


Liturginiai tekstai


Artėja diena, kai iš naujo išgyvensime Dievo ir žmonijos sutaikymą Kristuje. Drauge su aklo gimusio pagydymu (A m.), su Jėzaus apreiškimu Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (B m.), su palyginimu apie sūnų palaidūną (C m.) Evangelija metai iš metų mums padeda nuvokti beribę širdies didybę mūsų Dievo, apie kurį pranašas Joelis mums bylojo Pelenų trečiadienį, kad „Jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis“. Todėl liturgija šiandien prasideda kvietimu džiaugtis. Šis džiaugsmas leidžia tarsi iš anksto patirti velykinį džiūgavimą: „Džiaukis, Jeruzale! Skubėkite į būrį visi, kurie mylite ją; pradžiukite, kurie tik buvote nuliūdę!“ (ĮP). Tačiau kopimas į Jeruzalę dar nebaigtas. Todėl mes prašome Viešpatį „apšviesti mūsų širdis savo malonės spinduliais“ (KM) ir padėti „artėjančias Velykų šventes pasitikti uoliu pamaldumu ir ryžtingu tikėjimu“ (PM). Džiaugsmas, uolesnė meilė, gyvesnis mūsų solidarumo su kitais, ypač su besirengiančiais Krikštui broliais ir seserimis, suvokimas, – štai ką mums atneša Laetare (lot. „džiaukis“) sekmadienis įpusėjus Gavėniai.