Esate čia: Žinoti » Ieškoti » Liturginiai tekstai » Liturginiai tekstai ABC Didysis Penktadienis
Spausdinti

Liturginiai tekstai ABC Didysis Penktadienis


Kristaus kančios pamaldos

Įvadas AB; Įvadas C

Meditacija A;  Meditacija B; Meditacija C

 

ĮŽANGA

Kunigas ir diakonas, apsirengę raudonais Mišių drabužiais, ateina prie altoriaus, jam nusilenkia ir gulasi kniūpsti arba, jei taip numatyta, suklaupia; visi kurį laiką tylomis meldžiasi.
Paskui kunigas su patarnautojais eina prie kėdžių, kur, pasisukęs į žmones ir sudėjęs rankas, skaito ar gieda vieną iš šių dviejų maldų (nesakoma Melskimės):

Malda

Viešpatie, tu visuomet gailestingas, tad nuolat globok ir šventink savuosius žmones, kuriems tavo Sūnus Jėzus Kristus, praliedamas savo kraują, įsteigė Velykų paslaptį. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius.
Amen.

Arba:

Dieve, tu savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia išvadavai žmoniją iš amžinosios mirties, kuri ant visų buvo kritusi dėl pirmapradės nuodėmės; duok mums pasidaryti panašiems į Kristų ir iškilti į dangiškos malonės šventumą, kaip buvome priversti vilkti žemiškosios prigimties jungą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Žodžio liturgija

Pirmasis skaitinys     Iz 52, 13–53, 12

Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių
Iš pranašo Izaijo knygos.
Dievas sako: „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“
Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes į jį būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome. Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.
Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Jis buvo išvestas iš areštinės ir teismo, tačiau kas išaiškins jo kilmę? Jis buvo išplėštas iš šalies, kur gyvybė, už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti. Kapą jam skyrė prie nusikaltėlių, laidojimo vietą – prie turtuolių, nors jis nebuvo padaręs jokios neteisybės ir jo lūpose vyliaus nebuvo.
Bet Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Dievas sako: „Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus jų kaltę“. Todėl aš daugybę jam duosiu kaip dalį, gausybę jis gaus kaip laimikį, nes jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusikaltėlius“.

Atliepiamoji psalmė     Ps 30, 2 ir 6. 12–13. 15–17 ir 25

Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.

Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis. –

Priešai visaip mane plūsta,

kaimynai pajuokia, draugai manimi baisis;
gatvėj pamatę, nuo manęs bėga.
Užmirštas aš širdyse, sakytumei miręs,
nelyginant indas sudužęs. –

Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos,
sakau: „Tu mano Dievas.
Tik tavo rankose mano likimas“.
Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
nuo mano engėjų. –

Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas! –
Drąsias, tvirtas širdis turėkit,
kas Viešpačiu tikit! –

Antrasis skaitinys     Žyd 4, 14–16; 5, 7–9

Jis išmoko klusnumo ir visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi
Iš laiško Žydams.
Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku. Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.

Posmelis prieš evangeliją     Fil 2, 8–9

Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.

Evangelija     Jn 18, 1–19, 42

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančia pagal Joną.
Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“. Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“. Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“ Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Tas išsigynė: „Ne, ne!“ Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“. Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“. Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“
Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas. Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam į veidą.
O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“. Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“. Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo prikalė kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“. Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.

Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.
Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį, – nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną. Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

Visuotinė malda

Diakonas, atsistojęs ant pakylos, skelbia intencijas. Visi kurį laiką meldžiasi tylomis, o paskui kunigas kalba maldą. Per visą maldų laiką tikintieji gali klūpoti arba stovėti.

I. Už Bažnyčią

Melskime, broliai seserys, už šventąją Bažnyčią, kad Viešpats Dievas duotų jai taiką ir vienybę, globotų ją visame pasaulyje, o mums leistų ramiai bei taikingai gyventi ir garbinti jį – visagalį Dievą Tėvą.
Visagali amžinasis Dieve, per Kristų visoms tautoms­ apreiškęs savo garbę, išsaugok tai, ką savo gailestingumu esi padaręs, kad visame pasaulyje išplitusi tavoji Bažnyčia nepalaužiamu tikėjimu tave išpažintų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

II. Už popiežių

Melskime už mūsų Šventąjį Tėvą ***, kad Viešpats Dievas, išrinkęs jį vyriausiuoju Vyskupu, saugotų sveiką ir tvirtą savo Bažnyčiai – šventajai Dievo tautai valdyti.
Visagali amžinasis Dieve, tavo išmintimi laikosi visa; išgirsk tad mūsų maldas ir meilingai globok mūsų Vyriausiąjį Ganytoją. Tegul krikščionys, kuriems pirmiausia tu pats vadovauji, šiam popiežiui valdant, auga tikėjimo nuopelnais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

III. Už visus dvasinius laipsnius

Melskime už mūsų Vyskupą ***, už visus vyskupus, kunigus, diakonus bei kitus dvasinius laipsnius ir už visus tikinčiuosius.
Visagali amžinasis Dieve, tavo Dvasia pašventina ir valdo visą Bažnyčią. Išklausyk mus, maldaujančius už visus dvasininkus ir tikinčiuosius, kad, tavo malonės padedami, ištikimai tau tarnautų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

IV. Už katechumenus

Melskime už (mūsų) katechumenus, kad Viešpats Dievas į jų širdis prabiltų, savo gailestingumo duris atvertų, atgimimo Krikštu kaltes jiems nuplautų ir juos suvienytų su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Visagali amžinasis Dieve, tu vis naujais nariais gausini savo Bažnyčią, tad padidink (mūsų) katechumenų tikėjimą ir supratimą, kad jie, Krikšto vandeniu gavę naują gyvybę, į tavo vaikų eiles įsijungtų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

V. Už krikščionių susivienijimą

Melskime už visus Kristų tikinčius brolius, kad juos Viešpats Dievas tiesos keliu surinktų į vieną savo Bažnyčią ir joje išlaikytų.
Visagali amžinasis Dieve, tu suburi išsklaidytus ir saugai vienybę; maloniai pažvelk į savo Sūnaus kaimenę ir suvienyk tikėjimo pilnatve bei meilės ryšiais visus žmones, kuriuos yra pašventinęs vienas Krikštas. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

VI. Už žydus

Melskime už žydų tautą, kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs. Tegul jie dar labiau jį pamilsta, dar ištikimiau jo sandoros keliu žengia.
Visagali amžinasis Dieve, davęs pažadus Abraomui ir jo palikuonims, maloningai išklausyk savo Bažnyčios maldas, kad toji tauta, kurią nuo seno esi išsirinkęs, pasiektų išganymo pilnatvę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

VII. Už nepažįstančius Kristaus

Melskime už tuos, kurie dar netiki Kristaus, kad ir jie, apšviesti Šventosios Dvasios, galėtų rasti išganymo kelią.
Visagali amžinasis Dieve, padėk rasti tiesą ir tiems žmonėms, kurie Kristaus dar nepažįsta, bet tavo akivaizdoje dorovingai gyvena, o mums padėk vis giliau suvokti tavo gyvenimo paslaptis ir tobuliau liudyti tavo meilę pasauliui. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

VIII. Už netikinčius Dievu

Melskime už tuos, kurie Dievo nepripažįsta, kad, gryna širdimi siekdami gėrio, ir jie taptų verti Dievą atrasti.
Visagali amžinasis Dieve, tu žmones sukūrei ir davei jiems nerimstančią širdį, kuri tavęs ilgesingai ieško ir, tik tave suradusi, nurimsta; duok, meldžiame, kad visi, net ir didžiausias kliūtis nugalėdami, suprastų tavo gerumo ženklus bei tikinčiųjų liudijimą ir turėtų laimę išpažinti tave – vienatinį tikrąjį Dievą, visų žmonių Tėvą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

IX. Už valstybių vadovus

Melskime už pašauktuosius vadovauti valstybėms, kad Viešpats Dievas kreiptų jų protą ir širdį pagal savo valią – tikrai visuotinei taikai ir laisvei sukurti.
Visagali amžinasis Dieve, tavo rankoje žmonių širdys ir tautų teisės; pažvelk maloningai į turinčius valstybių valdžią ir visame pasaulyje įdiek tvirtą taiką, žmonių gerovę ir tikėjimo laisvę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

X. Už kenčiančius vargą

Melskime brangieji, visagalį Viešpatį Dievą, kad apsaugotų pasaulį nuo suklydimų, ligas atitolintų, badą pašalintų, sutraukytų pančius, belaisvius išvaduotų, keleivius globotų, tremtinius namo parvestų, ligoniams grąžintų sveikatą, o mirštantiems suteiktų išganymą.
Visagali amžinasis Dieve, nuliūdusiųjų paguoda, vargstančiųjų stiprybe! Tepasiekia tave vargą kenčiančių maldos, kad visi galėtų džiaugtis, sulaukę savo reikaluose gailestingos tavo pagalbos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Šventojo kryžiaus pagerbimas


Patarnautojas atneša prie altoriaus šydu pridengtą Kryžių. Jį atlydi kiti du patarnautojai su degančiomis žvakėmis. Kunigas, stovėdamas prieš altorių, paima Kryžių, nudengia jo viršūnę ir iškėlęs užgieda:

Štai Kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas.
Ateikite, pagarbinsime jį.
Pagiedoję suklaupia ir tylomis pagarbina Kryžių, kurį kunigas stovėdamas laiko iškėlęs.
Paskui kunigas nudengia dešinįjį Kryžiaus skersinį ir, vėl iškėlęs Kryžių, užgieda: Štai Kryžiaus medis... Toliau daroma, kaip pasakyta aukščiau.
Galiausiai visiškai nudengia Kryžių ir, iškėlęs trečią kartą, užgieda: Štai Kryžiaus medis..., vėl daroma, kaip pasakyta apie pirmąjį kartą.
Kunigai, kiti dvasininkai ir visi tikintieji procesijos tvarka eina pagarbinti Kryžiaus ir išreiškia jam pagarbą paprastu priklaupimu arba kitu tinkamu ženklu – pagal krašto paprotį, pvz. pabučiuodami Kryžių.
Tuo tarpu giedamas priegiesmis Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių..., priekaištai (žr. toliau) arba kiti tinkami giedojimai. Visi Kryžių pagarbinusieji sėdi.
Garbinti duodamas tik vienas Kryžius. Jei dėl žmonių gausumo negali kiekvienas prie jo prieiti, kunigas, daliai tikinčiųjų (patarnautojams ir procesijos dalyviams) pagarbinus, paima Kryžių ir, stovėdamas ties altoriaus viduriu, trumpai paragina žmones garbinti šventąjį Kryžių; po to neilgam iškelia jį aukštyn, kad tikintieji tylomis pagarbintų.
Pagarbinimą baigus, Kryžius nunešamas į savo vietą ant altoriaus ar prie jo. Žvakidės su degančiomis žvakėmis pastatomos ant altoriaus arba palei Kryžių.

Priegiesmis su psalmės posmeliu    Ps 66, 2

Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių,
šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą:
štai per Kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedru veidu težvelgia.

Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių,
šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą:
štai per Kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.

Priekaištai

1 - Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!
Ar už tai, kad išvedžiau tave iš Egipto žemės, – ar už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių?
Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!
Hagios o Theos.
Šventas Dieve!
Hagios Ischyros.
Šventas Galingasis!
Hagios Athanatos, eleison himas.
Šventas Amžinasis, pasigalėk mūsų!
Ar už tai, kad keturiasdešimt metų tau rodžiau kelią per dykumą, maitinau tave mana ir įvedžiau į tikrai derlingą kraštą, – už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių? –
Hagios o Theos.
Šventas Dieve!
Hagios Ischyros.
Šventas Galingasis!
Hagios Athanatos, eleison himas.
Šventas Amžinasis, pasigalėk mūsų!
Ką dar aš turėjau padaryti ir nepadariau? Juk aš tave auginau nelyginant gražų rinktinį vynmedį, o tu taip skaudžiai man atsilyginai: kai troškau, mane girdei actu, ietimi savo Gelbėtojui perdūrei šoną. –
Hagios o Theos.
Šventas Dieve!
Hagios Ischyros.
Šventas Galingasis!
Hagios Athanatos, eleison himas.
Šventas Amžinasis, pasigalėk mūsų!

2 - Aš dėl tavęs ištikau bausmėmis egiptiečius ir jų pirmagimius,
o tu mane atidavei nuplakti.
Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!

Aš tave išvedžiau iš Egipto,
paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje,
o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams. –

Aš tau praskyriau jūrą,
o tu man ietimi perdūrei šoną. –

Aš debesies stulpu tau rodžiau kelią,
o tu mane atvedei į Piloto teismą. –

Aš tave mana maitinau tyruose,
o tu mane mušei per veidą ir nuplakei rykštėmis. –

Aš tave girdžiau gaiviu vandeniu iš uolos,
o tu man davei gerti tulžies ir acto. –

Aš dėl tavęs sumušiau Kanaano karalius,
o tu man daužei galvą nendre. –

Aš tau įdaviau karališką skeptrą,
o tu man uždėjai ant galvos erškėčių vainiką. –

Aš tave išaukštinau didžia galybe,
o tu mane užkorei ant kryžiaus skersinio. –

Himnas šv. Kryžiui

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada. –

Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.

Jėzaus pergalę šlovingą, giesmę kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams
šitas himnas iškilmingas skelbia nuodėmės vaikams.

Dar tuomet, kai rojaus dangų nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando laimės pumpurą anksti,
gint nuo piktojo žabangų Dievas skyrė medį šį.

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada. –

Ir žiedų žiedais pražydo kryžiaus medis prakilnus, –
veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, –
užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus.

Pagaliau laikų pilnybė švinta amžių glūdumoj
ir nauja žvaigždė, sužibus virš Betliejaus tamsumoj,
skelbia dievišką didybę mažo kūdikio raudoj.

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada. –

Verkia kūdikis tvartely, žemėj pradeda vargus,
vysto Motina vaikelį, riša sąnarius gležnus,
vykdyt savo Tėvo valios žengia dieviškas Sūnus.

Bėga metai, ir subrendęs kryžiaus sostan žengia jis,
tik ne rankos glosto švelnios, – kala Jėzų vinimis;
vai, priimki, medi brangus, naštą brangią apkabink.

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada. –

Erškėčių spygliai susmigo, sunkiasi lašai juodi,
mintys sielvarto apniko, dega žaizdos ugnimi,
ak, kokia versmė ištryško plauti nuodėmėms žmonių!

Kietas medi, lenk viršūnę, pumpurais minkštais žydėk,
skaistų Sutvėrėjo kūną švelniai lapais glamonėk
ir dangaus kilniausią auką medžio širdimi apglėbk!

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada. –

Jokioj girioj neužaugs jau kitas medis toks kilnus,
vertas Viešpatį priglausti ir išgelbėt mus visus…
Tave vieną krauju prausė Avinėlis nuostabus.

Tebūnie šlovė Trejybėj Dievui amžinai vienam –
Tėvo ir Sūnaus galybei, ir Ramintojui šventam;
amžiais jiems garbė teaidi žemėj ir danguj aukštam.

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada. –

Arba:

Giesmė šv. Kryžiui

Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi?
Ar supos paukščiai tavo šakose?
Kokius vaisius žiedai tavieji vedė?
Kas pavertė tave našta baisia?…

Saldus ir šventas amžiais tu kalbėsi,
pražydęs Jėzaus dievišku krauju.
Pavargusi širdis čia tas pavėsį,
čia pasisems kovoms jėgų naujų.

Imu ir aš su Jėzum savo kryžių,
kurį man davė Viešpaties ranka, –
kasdien jį kantriai nešti pasiryšiu,
ant jo kasdien aukosiuos kaip auka…

O, būk pasveikintas, šventasis kryžiau,
vienintele gyvenimo viltie!
Kentėt prie Jėzaus kojų pasiryžau, –
čia jis man ranką pervertą išties…

Visa viltis, palaima ir ramybė
iš Jėzaus kryžiaus trykšta mums visiems.
O kryžiau, kryžiau! Tu mana stiprybė!
Ir niekas tavo turtų neišsems!

Glaudžiu tave, kai ašaros man byra,
kai širdį plėšo skausmo vanagai…
Tavy randu paguodos srovę tyrą,
kurios ieškojau, klysdamas ilgai…

Komunija

Altorius uždengiamas drobule, ant jo patiesiamas korporalas, padedama knyga. Tada diakonas arba, jo nesant, pats kunigas, apsisiautęs veliumu, be baldakimo ir kryžiaus, trumpuoju keliu atneša Švč. Sakramentą iš garbinimo altoriaus, visiems stovint ir tylint. Du patarnautojai su degančiomis žvakėmis palydi Švč. Sakramentą. Paskui žvakidės pastatomos šalia altoriaus arba ant jo.

Viešpaties Jėzaus malda

Diakonui padėjus Švč. Sakramentą ant altoriaus ir nudengus komuninę, ateina kunigas, priklaupia, žengia prie altoriaus ir, sudėjęs rankas, balsiai taria:

Išganytojo pamokyti ir jo liepiami, drįstame tarti:
Tėve mūsų, kuris esi danguje!
Teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto.

Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio. Suteik ramybę mūsų laikams. Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.
Tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius!

Kunigas tyliai kalba:
Tavo kūno priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, tegul neužtraukia man teismo ir pasmerkimo, bet dėl tavo gerumo tegul gydo ir saugo mano dvasią ir kūną.

Priklaupia, paima vieną komunikantą ir, jį laikydamas truputį pakeltą viršum komuninės, atsisukęs į žmones, balsiai sako:
Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą!
Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.

Atsisukęs į altorių, pagarbiai priima Kristaus Kūną.

Po to dalija Komuniją tikintiesiems. Dalijant galima pagiedoti tinkamų giesmių.

Baigus dalyti Komuniją, tinkamas patarnautojas (ar pats kunigas) komuninę nuneša į paruoštą vietą ne bžnyčios navoje arba, jei to reikalautų aplinkybės, pastato į tabernakulą.

Komunijos malda

Visagali amžinasis Dieve, tu mus atgaivinai palaimintąja Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Išsaugok tai, ką savo gailestingumu esi mumyse nuveikęs, kad mes, šios paslapties dalyviai, nuolat gyventume tau atsidavę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Malda už tikinčiuosius

Tenužengia, Viešpatie, tavo gausi palaima ant šių žmonių, kurie paminėjo tavo Sūnaus mirtį, tikėdami jo ir savo prisikėlimu. Suteik jiems atleidimą ir paguodą, sustiprink jų tikėjimą ir amžinojo išganymo viltį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

 

Procesija į Kristaus kapą

Padalijus Komuniją, kunigas (diakonas) paima iš komuninės ar nuo korporalo vakar konsekruotą Ostiją ir įstato į monstranciją, kurią apgaubia šydu. Komuninę po komunijos laikinai pastato čia pat į tabernakulą. Po maldos už tikinčiuosius procesijoje nuneša monstranciją į papuoštą velykinį Kristaus kapą, žmonėms giedant Verkite, Dievo angelai šventieji ar kitą tinkamą giesmę.

Procesijos giesmė

Verkite, Dievo angelai šventieji,
dingo linksmybė ir džiaugsmai šviesieji,
verkit prie kapo mūsų Atpirkėjo,
kurs dėl žmonijos gyvybę padėjo, gyvybę padėjo.

Verkite, dvasios danguje skaisčiausios,
ašaras liekit iš skausmo didžiausio.
Guli Mesijas kape paguldytas,
gelbėt atėjęs, buvo nužudytas, buvo nužudytas.

Verkit, padangių mėlyne gražioji,
žvaigždės, mėnuli ir saule šviesioji,
verkite graudžiai ir jūs ten, aukštybėj,
nes jau užgeso tikroji šviesybė, tikroji šviesybė.

Verk, visa gamta, liūdėk apsiniaukus,
debesiu juodu storai apsitraukus;
verkite, lietūs, žaibai ir griaustiniai,
teviešpatauja gamtoj nuliūdimas, gamtoj nuliūdimas.

Verkite, jūros, salos ir salelės,
verkit, ežerai, žuvys ir žuvelės;
verkite, girios, žvėrys ir žvėreliai,
liūdėkit, miškai ir miškų paukšteliai, ir miškų paukšteliai.

Verkite, versmės, tyri šaltinėliai,
raudokit, upės ir maži upeliai;
verkit, pakalnės, kalnai ir kalneliai,
Jėzaus gedėkit, sodai ir gojeliai, sodai ir gojeliai.

Verki tu, baisus kalne Kalvarijos,
kraują sugėręs mirštančio Mesijo;
verk ir tu, kape, iškaltas uoloje,
ašarom sienos teapsirasoja, teapsirasoja.

Verkite, medžiai, lapeliais šlamėkit,
kedrai aukštieji ir palmės, liūdėkit;
Viešpaties mirtį gailiai apraudokit,
savo paunksnėj kapą jo globokit, kapą jo globokit.

Už visus graudžiau verk, žmogau, šiandieną,
sielvartu pralenk tvarinį kiekvieną.
Šiame pasauly tu išmintingiausias,
savo Kūrėjui esi skolingiausias, esi skolingiausias.

Nuodėmės visų mūsų prisidėjo,
kad Jėzui skaudžiai numirti reikėjo.
Todėl, krikščionys, prie kapo sustokim
ir už kaltybes savąsias raudokim, savąsias raudokim.

Jėzau, numiręs kalne Kalvarijos,
nuopelnais savo, ašarom Marijos
visiems suteiki kalčių atleidimą,
laimingą mirtį ir prisikėlimą, ir prisikėlimą.



^ Top