Įvadas C Velykų laikas
Velykų laiką sudaro penkiasdešimt dienų nuo Prisikėlimo iki Sekminių sekmadienio.
Praėjus penkiasdešimčiai dienų po to, kai žydų tauta valgė Paschą – Velykas, Sekminių (Pentekoste gr. „penkiasdešimta“) dieną ji šventė savaičių šventę, žyminčią kviečių pjūties pradžią; ši šventė nuo Jėzaus laikų buvo susieta su viešo Įstatymo paskelbimo ant Sinajaus kalno atminimu. Būtent Sekminių dieną Jėzaus atsiųsta Šventoji Dvasia nužengė ant jo mokinių, kaip jis buvo žadėjęs. Labai anksti Prisikėlimą ir Sekmines skiriančias penkiasdešimt dienų krikščionys džiūgaudami šventė kaip vieną šventės dieną, arba tiksliau kaip „didį sekmadienį“ (šv. Atanazas). Siekiant pabrėžti iškilmės pobūdį, šio laiko sekmadieniai vadinami „Velykų sekmadieniais“ ir per Sekminių vigilijos Mišias primenama, jog Viešpats „Velykų paslaptį išskleidė į penkiasdešimt dienų“ (PM).
Be velykinės žvakės, degančios prie sakyklos per visas pamaldas iki Sekminių šventės, svarbiausias Velykų laiko bruožas yra dažnai giedamas Aleliuja, hebrajiškas šūksnis, kuris reiškia „Šlovinkit Dievą“ ir kuris skamba Apreiškime Jonui kaip atpirktųjų pergalės giesmė. Penkiasdešimt velykinio šventimo dienų yra išankstinis dangaus laimės šventimas „ateisiančio džiaugsmo laiko, poilsio, laimės, amžinojo gyvenimo laiko“ (šv. Augustinas). Šiandien mes giedame „aleliuja kelionėje“, rytoj bus „aleliuja tėvynėje“. Šiandien tai giedame „ne tam, kad mėgautumės poilsiu, bet kad palengvintume savo naštą“, – dar sako šv. Augustinas prieš užbaigdamas: „Giedok, kaip įprasta keleiviui. Giedok, bet eidamas; užmirški savo nuovargį giedodamas, tačiau saugokis tingumo. Giedok ir žingsniuok“.
Keturiasdešimtą dieną po Prisikėlimo Viešpaties Dangun žengimo šventė nepertraukia Velykų šventimo. Ji vis labiau kreipia žvilgsnius dangaus link ir atveria širdis Dvasios laukimui.