Spausdinti

Įvadas C Velyknaktis


Kristaus Prisikėlimas

Velykos

Velyknaktis

Liturginiai tekstai

Metinio Kristaus mirties ir prisikėlimo šventimo kulminacija yra Velyknaktis, šventoji krikščionių naktis. Šis liturginis sambūris, pasak šv. Augustino, yra „visų šventųjų vigilijų motina“. Kristaus mokiniui yra natūralu pašvęsti maldai dalį nakties valandų, nes Viešpats mokė budėti belaukiant Jaunikio (Mt 25, 13), bet dar labiau dera susirinkti liturgijai Velykų naktį: tai naktis, kurioje Izraelio vaikai valgė išvaduojantį avinėlį ir sausomis kojomis perėjo Raudonąją jūrą; tai toji naktis, kurioje mirties pančius sutraukęs Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo; tai ta naktis, kurioje nuo pat pradžių Bažnyčia laukia savo Viešpaties antrojo atėjimo. Šią naktį susirinkę krikščionys praleidžia pirmiausia klausydami Dievo žodžio skaitymo, primenančio visą išganymo istoriją, nuo sukūrimo ir išėjimo iš Egipto iki Jėzaus prisikėlimo ir jo išaukštinimo danguose. Skaitymų metu bendriją apšviečia velykinė žvakė: ji spindi prie skaitovo panašiai kaip šviečiantis debesies stulpas, kuris vedė žydų tautą keliu pažadėtosios žemės link, ir ypač kaip Kristus, kuris savo šviesa apšviečia pasaulį.
Naktis baigiasi švenčiant Velykų sakramentus: Krikštą, per kurį žmogus miršta su Kristumi, idant su juo gyventų nauju jo gyvenimu (Rom 6, 8), Sutvirtinimą, kuris paženklina krikščionį Kristaus antspaudu ir duoda jam Šventąją Dvasią; Eucharistiją – šventąją Naujosios Sandoros puotą, kurioje dalyvaudami mokiniai atpažįsta prisikėlusį Viešpatį, kai Kristus jiems laužo duoną (Lk 24, 35).
Velykų naktis krikščionims leidžia iš anksto patirti naujosios Jeruzalės džiaugsmą. Todėl čia skamba Aleliuja giesmė.