Spausdinti

Meditacija C 2 Velykų sekmadienis


Liturginiai tekstai

„Mano Viešpats ir mano Dievas.“

 

Garbinu tave, o mano Dieve, kartu su Tomu; ir jei aš nusidėčiau netikėjimu kaip jis, garbinčiau tave dar labiau. Garbinu tave kaip vienintelį garbintiną, garbinu tave, tapusį garbingesniu, kai buvai pažemintas žmonių neapykantos, nei tada, kai angelai tave šlovino. Deus meus et omnia – „Mano Dievas ir mano viskas.“ Turėti tave – tai turėti viską, ką galiu turėti. O mano amžinasis Tėve, duok man save. Aš nebūčiau drįsęs to prašyti, tai būtų įžūlumas, jei tu pats nebūtum manęs paraginęs. Tu įdėjai šį prašymą į mano lūpas, tu apsivilkai mano prigimtimi, tu tapai mano broliu, tu mirei kaip kiti žmonės, tik daug labiau įskaudintas, kad, užuot baimingai žvelgęs į tave iš toli, galėčiau su pasitikėjimu prie tavęs prisiartinti. Tu kalbėjai man taip, kaip kalbėjai Tomui, ir pašaukei mane įsitverti tavęs. Mano Dievas ir mano viskas, ką daugiau galėčiau pasakyti, net jei kalbėčiau visą amžinybę! Kai turiu tave, esu sklidinas, pripildytas ir perpildytas; bet be tavęs esu niekas – džiūstu, nykstu ir mirštu. Mano Viešpatie ir mano Dieve, mano Dieve ir mano viskas, duok man save ir nieko daugiau.
Tomas priėjo ir palietė tavo šventas žaizdas. O, ar kada nors ateis diena, kai man bus leista jas iš tikrųjų pabučiuoti? Kokia tai bus diena, kai aš būsiu visiškai apvalytas nuo visų nešvarumų ir nuodėmių bei tinkamas prisiartinti prie mano Įsikūnijusio Dievo jo šviesos rūmuose, esančiuose aukštybėse! Koks tai bus rytas, kai po nuskaistinimo kančių pirmą kartą pamatysiu tave šitomis pačiomis akimis, išvysiu tavo veidą, be baimės pažvelgsiu tau į akis ir dieviškas lūpas bei tada su džiaugsmu atsiklaupsiu pabučiuoti tavo kojų ir būsiu pakviestas apsikabinti. O mano vienintelis tikrasis Mylintysis, vienintelis mano sielos Mylintysis, mylėsiu tave dabar, kad galėčiau tave mylėti tada. Kokią dieną, ilgą dieną be pabaigos, amžinybės dieną, nebebūsiu panašus į tokį, koks esu dabar, kai jaučiu savyje mirties kūną, ir esu supainiojamas bei atitraukiamas dešimties tūkstančių minčių, iš kurių bet kuri atimtų iš manęs Rojų. O mano Dieve, kokia tai bus diena, kai aš kartą visiems laikams atsižadėsiu nuodėmių, lengvų ir mirtinų, bei stosiu tavo akivaizdon tobulas ir priimtinas, galintis pakelti tavo buvimą, nesigūžti nuo tavo akių, nesigūžti nuo tyro angelų ir archangelų tiriamo žvilgsnio, kai stovėsiu jų apsuptas!
O mano Dieve, nors dar nesu vertas išvysti ar paliesti tave, vis tiek aš nuolat artinuosi prie tavęs ir trokštu to, kas man dar neduota visoje pilnatvėje. O mano Gelbėtojau, tu būsi mano vienintelis Dievas! Neturėsiu kito Viešpaties, tik tave. Širdyje sudaužysiu visus su tavimi besivaržančius stabus. Neturėsiu nieko, tik Jėzų, ir tą nukryžiuotą. Mano gyvenimas bus skirtas melstis tau, aukoti save tau, žvelgti į tave, garbinti tave Švenčiausiajame Sakramente ir atsiduoti Švenčiausiojoje Komunijoje.

Džonas Henris Niumanas, † 1890


Biografija