Įvadas C 4 Velykų sekmadienis
„Prisikėlė gerasis Ganytojas, kuris už avis paguldė gyvybę“ (KP). Velykų šviesoje Gerojo Ganytojo palyginimas įgyja visą savo prasmę. Prisistatydamas tikruoju ganytoju, Jėzus susitapatina su Dievu, kuris taip dažnai per pranašus ir psalmėse apsireiškė Izraelio ganytoju. Piemens įvaizdis Jėzaus klausytojus rengė išgirsti Jo žodžius: „Aš ir Tėvas esame Viena (C m. Evangelija). Be to, Jėzus yra ganytojas, kuris „už avis guldo savo gyvybę“. Kad būtų galima šitaip kalbėti, reikėjo, kad Dievas taptų žmogumi, kad Kūrėjas taptų Atpirkėju. Galima suprasti, kodėl pirmųjų amžių krikščionims Gerojo Ganytojo atvaizdas yra tarsi jų tikėjimo simbolis.
Šio sekmadienio liturgija pabrėžia du šio palyginimo aspektus: pradžios maldoje didingasis mirties nugalėtojas Kristus pasirodo kaip susibūrusios savo Bažnyčios Ganytojas, o Komunijos maldoje į Dievą Tėvą kreipiamės kaip į „Gerąjį Ganytoją“ (plg. lot. orig.). Malda kyla su džiaugsmu (AM), nes mažoji tikinčiųjų kaimenė žino einanti „į amžinąsias dangaus ganyklas“ (KM).