Spausdinti

Įvadas Sekminės

Liturginiai tekstai

Velykų laikas baigiasi atskleisdamas visą savo esmę – tai Šventosios Dvasios atsiuntimo laikas. Dvigubas Dvasios išliejimas ženklina pirmą ir paskutinę dieną – Prisikėlimo vakarą (A metų Evangelija) ir Sekminių rytą (1 skaitinys). Tam tikru būdu medituodama Dievo žodį, liturgija mums pristato Šventąją Dvasią kaip bendruomenės plėtros galią ir kaip asmens vidaus gilinimo pradą.
Dievo Dvasia pripildo pasaulį ir laiduoja jo vienybę (ĮP), ji pašventina Bažnyčią „kiekvienoje tautoje ir šalyje“, ji paskleidžia savo dovanas „po visą pasaulį“ (PM). Tačiau tuo pat metu ji prasismelkia į širdis, užlieja jas savo meilės ugnimi (PPE) ir „veda į tiesos pilnatvę“ (AM). Ji yra gyvastingumo pradas kiekvieno krikščionio (KM), kuriame ji veikia tai kaip deginanti ugnis, tai kaip atgaivinanti gyvojo vandens versmė (Sekvencija).
Ar ji vadovauja Bažnyčios kūnui, ar formuoja kiekvieną pakrikštytąjį, jos tikslas yra visus skatinti apgiedoti įstabius Dievo darbus (KP).