Spausdinti

Meditacija C Eilinis 12


Liturginiai tekstai

Nešti savo kryžių

 

Yra du būdai kentėti: kentėti mylint ir kentėti be meilės. Šventieji visa iškentėjo su kantrumu, džiaugsmu ir ištverme, nes jie mylėjo. Mes gi kenčiame su pykčiu, apmaudu ir nusiminimu, nes nemylime. Jeigu mes mylėtume Dievą, būtume laimingi galėdami kentėti iš meilės Tam, kuris mielai kentėjo už mus.
Jūs sakote, jog tai sunku? Ne, tai švelnu, tai paguodžia, tai malonu: tai laimė!… Tik reikia mylėti kenčiant, reikia kentėti mylint.
Kryžiaus kelyje, matote, mano vaikai, tik pirmas žingsnis kainuoja. Mūsų didžiausias kryžius – tai kryžiaus baimė…
Neturime drąsos nešti savo kryžių – labai klystame; nes, ką bedarytume, kryžius mus laiko, negalime nuo jo pabėgti.
Tad ką gi prarastume? Kodėl nemylėti savo kryžiaus ir nepasinaudoti juo kelyje į dangų?… Tačiau, priešingai, dauguma žmonių kryžiui atsuka nugarą ir bėga nuo jo. Kuo labiau jie bėga, tuo labiau kryžius juos vejasi, tuo labiau juos sukrečia ir prislegia našta…
Gerai įsiklausykite, mano vaikai: tas, kuris pasitinka kryžių, eina priešinga kryžiams kryptimi; galbūt jis juos susitinka, bet jis yra patenkintas juos sutikdamas: jis juos myli, jis ryžtingai juos neša; jie suvienija jį su Mūsų Viešpačiu; jie nuskaistina jį ir išlaisvina nuo šio pasaulio; jie išneša iš jo širdies visas kliūtis; jie padeda jam pereiti gyvenimą, kaip tiltas padeda pereiti vandenį.
Jeigu gerasis Dievas siunčia mums kryžių, mes nusisukame, skundžiamės, murmame, mes esame tokie visko, kas mums prieštarauja, priešai, kad norėtume visados būti tarsi vatos dėžutėje; gi mus reikėtų įdėti į spyglių dėžę.
Būtent per kryžių einama į dangų. Visos ligos, pagundos, bėdos yra kryžiai, vedantys mus į dangų. Visa tai netrukus bus praėję… Žvelkite į šventuosius, kurie ėjo pirma mūsų… Gerasis Dievas iš mūsų neprašo kūno kankinystės, jis mūsų prašo tik širdies ir valios kankinystės… Mūsų Viešpats yra mums pavyzdys; imkime savo kryžių ir sekime paskui jį. Darykime kaip Napoleono kareiviai. Reikėjo pereiti apšaudomą tiltą; niekas nedrįso pereiti. Napoleonas paėmė vėliavą, ėjo pirmas ir visi sekė paskui jį.
Darykime tą patį – sekime paskui Mūsų Viešpatį, kuris ėjo pirmas.
Kryžius yra kopėčios į dangų. Kokia paguoda kentėti Dievo akyse ir vakare, atliekant sąžinės patikrinimą, galėti sau pasakyti: „Tai bent! Mano siela, šiandien tu turėjai dvi ar tris panašumo su Jėzumi Kristumi valandas: tu buvai nuplakta, vainikuota erškėčiais, nukryžiuota su juo…“ O! Koks lobis mirčiai! Kaip gera mirti, kada gyvenai ant kryžiaus!

Šv. Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas, † 1859

Biografija