Spausdinti

Rugsėjo šventieji




3           Šv. Grigalius Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas
8           Švč. Mergelės Marijos gimimas (Šilinė)
9           Šv. Petras Klaveras, kunigas
12         Švč. Mergelės Marijos Vardas
13         Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas
14         Šventojo Kryžiaus išaukštinimas
15         Švč. Mergelė Marija Sopulingoji
16         Šv. Kornelijus, popiežius, ir Kiprijonas, vyskupas, kankiniai
17         Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas
19         Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys
20         Šv. Andriejus Kim Taegonas, kunigas, ir kiti Korėjos kankiniai
21         Šv. Matas, apaštalas, evangelistas
23         Šv. Pijus Pietrelčinietis, kunigas
26         Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai
27         Šv. Vincentas Paulietis, kunigas
28         Šv. Vaclovas, kankinys;
             Šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai kankiniai
29         Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai
30         Šv. Jeronimas, kunigas, Bažnyčios mokytojas


 


Šv. Grigalius Didysis (540–604)

Šv. Grigalius buvo Romos miesto prefektas, vėliau vienuolis ir vienuolynų įkūrėjas, diakonas ir popiežiaus pasiuntinys Konstantinopolyje. Galų gale labai niūriu istoriniu laikotarpiu jis tapo popiežiumi. Šis didis mistikas, visada širdyje išsaugojęs vienuoliško gyvenimo nostalgiją, gebėjo būti puikus ganytojas. Jo dvasiniai raštai įtakojo viduramžių maldingumą.

























 

Šv. Petras Klaveras

Petras Klaveras gimė 1580 m. Verdu mieste, Ispanijoje. Studijavo literatūrą ir meną Barselonos universitete nuo 1596 m., o 1602 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Ypač šventojo Alfonso Rodrigezo, Draugijos Kolegijos Majorkoje durininko, paragintas Petras Klaveras atsiliepė į tuomet išgirstą misionieriaus pašaukimą. 1616 m. įšventintas kunigu Kolumbijoje iki mirties apaštalavo tarp juodaodžių, paverstų vergais, ypatingu įžadu tapęs „negrų vergu visam laikui“. Išsekęs mirė Kartagenoje, Kolumbijoje, 1654 m. rugsėjo 8 d. Popiežius Leonas XIII 1888 m. Petrą Klaverą kanonizavo.



























Švč. Mergelės Marijos vardas

Viešpats Dievas Mariją labiausiai palaimino iš visų moterų ir taip išaukštino jos vardą, kad jos gyrius niekad neišblės tikinčiųjų širdyse ir lūpose. „Tavo vardas, o Marija, – sako šv. Ambraziejus, – yra gardus balzamas, skleidžiantis malonės kvapą!“ Bet visų pirma Marijos vardas yra išganymo vardas. Šv. Efremas jį vadina Dangaus Raktu. „Vien Marijos vardas, – sako šv. Bernardas, – priverčia sprukti demonus…“
Šis garbingasis Vardas jau buvo gerbiamas ilgą laiką ypatingu kultu kai kuriose krikščionių pasaulio dalyse, kai 1683 m. rugsėjo 12 d. Vienoje, Austrijoje, su Šventosios Mergelės Marijos pagalba buvo pasiekta labai svarbi pergalė prieš turkų sultoną Mehmetą IV, kuris grasino pavergti krikščioniškas Centrinės Europos tautas. 1683 m. popiežius Inocentas XI padėkos ženklan nurodė paminėti tai Švč. M. Marijos Vardo švente, o popiežius Inocentas XIII, norėdamas įamžinti tokią krikščionijos patirtą malonę, 1721 m. nurodė šią šventę kasmet švęsti visuotinėje Bažnyčioje.


























Šv. Jonas Auksaburnis (Chrizostomas, 344–407)

Po studijų ir daugelio vienatvėje praleistų metų šv. Jonas Auksaburnis 386 m. buvo įšventintas kunigu Antiochijoje, savo gimtajame mieste. Tuojau pat atsiskleidė jo nepaprasta iškalba. 398 m. paskirtas Konstantinopolio vyskupu, stengėsi pašalinti į šią Bažnyčią įsiskverbusius piktnaudžiavimus ir ugdyti savo tikinčiųjų tikėjimą. Jo skelbtoji žinia, visos Biblijos – ypač šv. Pauliaus laiškų ir Evangelijos – aidas, daugeliui amžininkų pasirodė revoliucinga. O dėl to, kad drąsiai smerkė imperatoriaus rūmų prabangą, dukart buvo ištremtas. Išsekęs mirė 407 m. tremtyje prie Juodosios jūros. 






















Švenčiausioji Mergelė Marija Sopulingoji

Kitą dieną po Kryžiaus Išaukštinimo minime Marijos atjaučiančią kančią. Stovėdama po Sūnaus Kryžiumi, ji „skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša“ (Vatikano II, LG 58). Tai dėl itin intymaus Marijos dalyvavimo Jėzaus kančioje ji buvo unikaliu būdu susieta su Jo Prisikėlimo šlove. Jos Paėmimas į Dangų kyla iš jos dieviškosios motinystės, bet dera pabrėžti, kad Marija labiausiai buvo motina Kryžiaus papėdėje: čia jos širdis buvo „perverta kalavijo“ matant Jėzaus kančias; čia jos motinystė apėmė visus Kristaus Kūno narius, kurie gimė iš atverto Jo šono. Savo atjauta bei kentėjimu su Jėzumi, kaip ir Nekaltuoju Prasidėjimu ir Paėmimu į dangų, Marija yra Bažnyčios provaizdis. Bažnyčioje, kuri bėgant amžiams visoje žemėje kenčia, tęsiasi Kristaus Kančia. Sutikdama „kartu su Marija dalyvauti Kristaus kančioje, Bažnyčia yra pašaukta su ja džiaugtis ir Prisikėlimo garbėje“. Todėl krikščionys turi džiaugtis būdami pašaukti nešti Viešpaties kryžių, nes „kai jo šlovė apsireikš, jie džiūgaus ir linksminsis“.



































Šv. Kornelijus, popiežius, ir šv. Kiprijonas, vyskupas, kankiniai

Šv. Kiprijonas gimė Šiaurės Afrikoje ir tapo advokatu. Jis atsivertė į krikščionybę ir 248 m. buvo konsekruotas Kartaginos vyskupu. Šv. Kiprijonas yra katalikų vyskupo pavyzdys. Ganytojas nenuilsdamai kovojo, kad palaikytų prarandančius drąsą, padrąsintų brolius, pasmerktus darbui šachtose ar tremčiai, sutaikintų nupuolusius. Jis buvo krikščioniškosios raštijos pradininkas; jo raštai, kaip ir gyvenimas, pasižymi atjauta, išmintimi ir ganytojišku uolumu. Kiprijonas turėjo bėgti Decijaus persekiojimo metu, tačiau buvo suimtas ir nukirsdintas išėjus pirmajam Valerijano ediktui 258 m. Kiprijonas draugavo su popiežiumi Kornelijumi. Šis tapo popiežiumi po Fabijano; kaip ir Kiprijonas, priešingai Novatijonui, skelbė atleidimą nupuolusiesiems. Kornelijus mirė keleriais metais anksčiau (greičiausiai 253 m.) tremtyje.























Šv. Robertas Belarminas

Robertas Belarminas, gimęs 1560 m. Toskanoje, sulaukęs aštuoniolikos įstojo į Jėzaus Draugiją. Dėstė Liuvene, po to Romoje, kur pasižymėjo kovodamas su to meto klaidomis. Surinktas jo paskaitų ciklas „Ginčai“ suformavo apologetų ir teologų kartas. 1598 m. pakeltas kardinolu, 1602 m. paskirtas Kapujos arkivyskupu. Belarminas atsiskleidė kaip pavyzdingas vyskupas. Jis lankė parapijas sakydamas pamokslus ir katekizuodamas iki išsekimo, rodydamas beribę meilę vargingiausiems. Mirus popiežiui Klemensui VIII (1605 m.) Belarminas sugrįžo į Romą, kur suvaidino svarbų vaidmenį Romos kurijoje kaip patarėjas teologas. Robertas Belarminas įkūnijo vieną pagrindinių Jėzaus Draugijos veiklos aspektų: intelektualų tarnavimą Bažnyčiai.
























Šv. Januarijus

Šv. Januarijus, Benevento (Italija) vyskupas, mirė kankinio mirtimi 305 m. Puzolėje (Pouzzoles) Diokleciano persekiojimo metu. Pasakojama, kad jį lydėjo kiti krikščionys, diakonai ir pasauliečiai. Januarijus buvęs nukirsdintas už miesto, o jo kūnas palaidotas netoli Puzolės, bet Neapolio ribose, Marcijano vietovėje. V a. pradžioje kankinio relikvijos buvo perkeltos į katakombas Neapolio priemiestyje. Nuo tada šv. Januarijus gerbiamas kaip to miesto globėjas. „Šv. Januarijaus kraujo stebuklas“ (ampulėje saugomo jo kraujo suskystėjimas) pirmąsyk patvirtintas 1389 m. ir ligi šiol nerandama to reiškinio paaiškinimo. Po viduramžių šv. Januarijaus kultas peržengė Kampanijos ribas ir paplito visuose žemynuose.
























Šv. Andriejus Kim Taegonas

Kim Taegonas priėmė krikštą būdamas penkiolikos ir gavo Andriejaus vardą; jis studijavo Makao seminarijoje ir tapo pirmuoju kunigu korėjiečiu bei pirmuoju kunigu nukankintu per keturias dideles persekiojimų bangas Korėjoje tarp 1839 ir 1867 metų. Jo tėvas, šventasis Ignotas Kim, buvo nužudytas nukertant galvą dėl Kristaus 1839 m. Po devynerių metų šv. Andriejus, iškentęs baisius kankinimus, mirė tokia pat mirtimi; jam buvo 25-eri. Daugiau nei 10 tūkst. krikščionių šitaip paliudijo savo tikėjimą gyvybės kaina. 1984 m. Seule Jonas Paulius II kanonizavo Šv. Andriejų Kim kartu su 102 kitais kankiniais. Tarp jų 3 vyskupai ir 8 kunigai, kiti – pasauliečiai, susituokę arba ne, seneliai, jaunuoliai ir vaikai, nukankinti ir taip brangiu savo krauju pašventinę Bažnyčios Korėjoje daigus.




























Šv. Matas

Evangelistai Morkus ir Lukas Matą vadina žydišku vardu Levis; Morkus patikslina, kad jis buvo Alfiejaus sūnus. Matas buvo muitininkas Kafarnaume; dėl šios profesijos griežtai besilaikantys Įstatymo žydai su juo nebendravo, nes tai draudė religija. Dėl to Jėzaus kvietimas sekti paskui jį yra dar nuostabesnis, kaip ir dosnus Mato atsakymas: „Jis pakilo ir viską paliko.“ Taip pat mus žavi bičiuliškas pokylis, kuriame muitininkas, tapęs mokiniu, prie savo stalo apie Jėzų suburia senus ir naujus savo draugus, bei Viešpaties žodžiai: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ Evangelija pagal Matą dėl nuolatinio mesijinių pranašysčių minėjimo geriausiai parodo dviejų sandorų tęstinumą.























Šv. Pijus Pietrelčinietis (1887–1968)

Pranciškus Fordžionė (Francesco Forgione) gimė 1887 m. Pietrelčinoje, Kampanijoje (Italija). Jis įstojo į mažuosius brolius kapucinus priimdamas Pijaus vardą. Tapęs kunigu 1910 m. dėl silpnos sveikatos Pijus gyveno savo šeimoje iki 1916 m. Tuomet buvo pasiųstas į San Džiovani Rotondo vienuolyną, kur praleido 52 metus, iki pat mirties. Charizmos, ypač stigmos, kuriomis Dievas jį apdovanojo, patraukė dėmesį bažnytinės vyresnybės, kuri jam uždraudė bet kokią kunigišką veiklą, išskyrus vienumoje aukojamas šv. Mišias. Bet šie apribojimai palaipsniui buvo panaikinti. Nuo pat jaunystės tėvas Pijus (Padre Pio) suprato savo gyvenimo užduotį: vienybėje su Jėzumi Kristumi užpildyti erdvę, kuri skiria žmones nuo Dievo. Savo programą jis ėmėsi įgyvendinti trimis būdais: vadovavimu sieloms, Atgailos Sakramento tarnyste ir šv. Mišių šventimu. Ši intensyvi kunigiška tarnystė subūrė apie pirmąjį stigmatizuotąjį kunigą nesuskaičiuojamas minias žmonių. Jis taip pat kiek galėdamas stengėsi palengvinti daugelio šeimų kančias ir vargą. „Degdamas Dievo ir artimo meile“ jis iki galo išpildė savo pašaukimą „dalyvauti žmonijos atpirkime“ pagal ypatingą savo misiją. 






















 

Šv. Kozmas ir Damijonas

Ką tikra žinome apie Kozmą ir Damijoną, šiuodu Tyro prie Alepo (Sirija) kankinius? Vien tik jų vardus ir kad imta karštai šauktis jų užtarimo. Anot legendos, jie buvo gydytojai, kurie gydė nemokamai (Rytuose tokie vadinami „anargyrais“ – neturinčiais pinigų), ir prie jų kapų įvykdavo labai daug stebuklų. Kai popiežius Feliksas IV (526–530 m.) nusprendė įvesti krikščionišką kultą pačiame Romos forume, norėdamas, kad jo sprendimas būtų palankiai priimtas, naująją baziliką dedikavo šventiesiems Kozmui ir Damijonui. Absidės mozaikoje šios dvi nuostabios asmenybės vaizduojamos aukojančios (vadovaujant Petrui ir Pauliui) savo kankinystės šlovės vainikus Kristui.





























Šv. Vincentas Paulietis (1581–1660)

Šv. Vincentas, savo tėvo kaimenės piemuo, nuo mažens pajuto pašaukimą kunigystei ir pasiekė, kad galėtų mokytis – iš pradžių Dakse, po to Tulūzoje. 1600 m. įšventintas kunigu, susidraugavo su Beruliu (Berulle) ir pasirinko jį dvasios vadovu. 1613 m. tapęs galerų generolo Filipo Emanuelio de Gondi vaikų auklėtoju, susidūrė su galerininkų skurdu ir atsivertė: davė įžadą pasiaukoti Dievui tarnaudamas vargšams. 1619 m. jis tapo galerininkų kapelionu, 1625 m. įkūrė Kunigų misionierių kongregaciją apaštalauti kaime ir taip daug prisidėjo prie dvasininkų ugdymo. Norėdamas pagelbėti visiems nelaimingiesiems, drauge su Luiza de Marijak (Marillac) įkūrė Gailestingųjų seserų kongregaciją, kuri jo skatinama darė stebuklus lengvindama žmonių kančias, ypač pilietinio karo Prancūzijoje metais.

























Šv. Vaclovas (apie 907–935)

Šv. Vaclovas dar labai jaunas 924 m. tapo Bohemijos kunigaikščiu. Šiurkščioje dvaro aplinkoje jis gyveno atgailos gyvenimą, apšviestą didelės meilės „mūsų šventajai motinai Bažnyčiai“. Jo meilė vargšams buvo beribė, bet ypač rūpinosi savo tautos, tuomet dar daugiausia pagoniškos, atsivertimu. To siekdamas jis labiau tikėjosi paramos iš Germanijos Bažnyčių, ypač iš Ratisbonos Bažnyčios, o ne iš misionierių slavų, šventųjų Kirilo ir Metodijaus atneštos Evangelijos paveldėtojų. Tačiau šis pasirinkimas turėjo politinių pasekmių, dėl kurių Vaclovo brolis Boleslovas būsimojo šventojo siekiams pasipriešino ir jį nužudė. Tokio kilnaus jaunojo kunigaikščio mirtis pribloškė liaudį, ir netrukus susiformavo šventojo kultas prie jo kapo Prahos katedroje.




Šv. Laurynas Ruizas ir jo draugai kankiniai

Pasėję krikščionių tikėjimą Filipinuose, Formozoje (Formose) ir Japonijos salose, šv. Laurynas Ruizas iš Manilos, pirmasis Filipinų kankinys, ir penkiolika vyrų bei moterų buvo nukankinti dėl jų meilės Kristui Nagasakyje, vykdant valdovo Togugavos Jemitsu dekretą, skirtingomis 1633 ir1637 metų dienomis, bet yra prisimenami vienu pagerbimu. Laurynas Ruizas gimė apie 1600 m. Manilos pakraštyje, vadinamame Binondo, jo tėvas buvo kinas, o mama tagalietė. Jis mokėsi dominikonų mokykloje ir tapo jų parapijos registrų raštininku. 1636 m. jis buvo apkaltintas, esąs susijęs su žmogžudyste. Tikėdamas jo nekaltumu, Lauryno vyresnysis dominikonas įtraukė jį į grupę misionierių, kurie išvyko padėti persekiojamiems Japonijos krikščionims. Tačiau netrukus jie buvo suimti Okinavos saloje. Metus praleido kalėjime ir buvo žiauriai kankinami. Pervežti į Nagasakį jie buvo nukankinti. Laurynas buvo žemyn galva pakabintas ant medžio ir dvi dienas merdėjo. 1987 m. Jonas Paulius II kankinius paskelbė šventaisiais.































Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai

Nuo Pradžios knygos rojaus iki Apreiškimo Jonui knygos rojaus angelai savo neregimu artumu pripildo visą išganymo istorijos tėkmę. Mykolas („Kas yra kaip Dievas?“) pasirodo kaip dangaus kareivijų vadas, šėtono nugalėtojas didžiojoje laikų pabaigos kovoje. Gabrielius („Dievo jėga“) yra angelas, paskelbęs apie Jono Krikštytojo ir Jėzaus gimimą. Rapolas („Dievas gydo“), vaizduojantis palankią Dievo Apvaizdą, buvo pasiųstas lydėti jaunąjį Tobiją. Šie dangiškieji kūriniai, Viešpaties pasiuntiniai, atskleidžia Jo planus ir atneša Jo įsakymus, bet visų pirma jie apgieda Jo šlovę, liudija Jo šventumą, sudarydami milžinišką šlovintojų minią apie gyvojo Dievo sostą. Žemiškoji liturgija susieja mus su angelų danguje švenčiama liturgija. Šių dvasinių kūrinių spindesys padeda mums suvokti, koks didis yra Viešpats ir kiek jis pranoksta visas būtybes.





























Šv. Jeronimas (apie 347–420)

Lotynų Bažnyčios Tėvas ir Mokytojas šv. Jeronimas yra Biblijos žmogus, kaip ir Origenas, padaręs jam didelę įtaką. Vertėjas ir egzegetas, rūpinęsis veritas hebraica (hebrajiška tiesa), geriau už savo pirmtaką suprato pažodinės prasmės svarbą ir niekad nuo jos neatskyrė dvasinės prasmės. Popiežius Damazas, kurio sekretoriumi jis buvo, pavedė Jeronimui tobulinti Biblijos vertimą į lotynų kalbą. Jeronimo vertimą vėliau imta vadinti Vulgata. Po gausių kelionių ir įvairios veiklos karštasis Jeronimas, kurio disputai tebėra garsūs, paskutinius trisdešimt ketverius savo gyvenimo metus gyveno Šventojoje Žemėje, prie Betliejaus prakartėlės, savo vadovaujamame vienuolyne.