Spausdinti

Gruodžio šventieji

 

3          Šv. Pranciškus Ksaveras, kunigas
4          Šv. Jonas Damaskietis, Bažnyčios mokytojas, kunigas
6          Šv. Mikalojus, vyskupas
7          Šv. Ambraziejus, vyskupas, Bažnyčios mokytojas
8          Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas
9          Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas
11        Šv. Damazas I, popiežius
12        Gvadalupės Švč. Mergelė Marija
13        Šv. Liucija, mergelė, kankinė
14        Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios mokytojas
21        Šv. Petras Kanizijus, kunigas, Bažnyčios mokytojas
23        Šv. Jonas Kentietis, kunigas
26        Šv. Steponas, pirmasis kankinys
27        Šv. Jonas, apaštalas, evangelistas
28        Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai
29        Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys
31        Šv. Silvestras I, popiežius








Šv. Pranciškus Ksaveras

Šv. Pranciškus gimė Ksavere (Navara, dabar Ispanija). 1506 m. Studijuodamas Paryžiuje (1534 m.) prisijungė prie pirmosios šv. Ignaco Lojolos bendražygių grupelės. 1541 m. šv. Ignacas paskiria jį vykti į misijas portugališkoje Indijos dalyje, nes anksčiau išrinktas brolis negalėjo ten vykti dėl sveikatos. Paskubomis parengtas misionierius nukeliaus dešimtis tūkstančių kilometrų skelbdamas Gerąją Naujieną Indijoje, Ceilone, Moliukuose ir Japonijoje, maldai ir atgailai skirdamas tiek pat laiko, kiek ir pamokslavimui. Pranciškus mirė 1652 m. visiškai vienas San Šoano (San Choan) saloje, ant Kinijos slenksčio, sulaukęs 46 metų amžiaus. Tekančios saulės šalių apaštalas gyvenimą praleido aistringai skelbdamas Dievo garbę ir siekdamas sielų išganymo.

























 

Šv. Jonas Damaskietis (apie 675–754)

Šv. Jonas gimė Damaske apie 675 m. Kurį laiką patarnavęs kalifams, įstojo į Šv. Sabo vienuolyną netoli Jeruzalės. Ikonoklazmo krizės metu jis uoliai gynė šventųjų paveikslų garbinimą nuo ikonoklastų, siekusių tai uždrausti. Miręs 754 m. šv. Jonas laikomas paskutiniuoju Bažnyčios Tėvu. Kaip teologas jis dar priklauso patristikos epochai, bet jau yra artimas viduramžių scholastikai. Jo poezija subtili ir jausminga; jo liturginės giesmės ir puikūs pamokslai aktualūs ir patrauklūs dar ir šiandien.























 

Šv. Mikalojus

Šv. Mikalojus yra vienas iš populiariausių krikščionijos šventųjų, bet jo kultas, bėgant amžiams išplitęs nuo Rytų iki Jungtinių Amerikos Valstijų ir nuo Italijos iki Skandinavijos šalių, remiasi daugiausia legendomis. Beveik nieko nežinoma apie šventojo gyvenimą, išskyrus tai, kad jis buvo Myros Lykijoje (Turkija) vyskupas IV amžiaus pirmoje pusėje. Šv. Mikalojus priklausė vyskupų kartai, kurie iškentę Didįjį persekiojimą, turėjo iš naujo organizuoti savo bendruomenių gyvenimą, po to įveikti arijonizmo krizę, sukrėtusią Bažnyčią iki pat pamatų. Šv. Mikalojaus relikvijas 1087 m. pavogė italų pirkliai, kurie Baryje įdėjo jas į relikvijorių. Šventasis gerbiamas kaip vaikų globėjas, nes, anot legendos, jis prikėlęs iš numirusių tris vaikus, kurie buvę užsūdyti statinėje. Šv. Mikalojus yra dangiškasis Rusijos globėjas.






















 

Šv. Ambraziejus Milanietis (337–397)

Šv. Ambraziejus gimė Tryre (dabar Vokietija). Baigęs studijas Romoje ir paskirtas Ligūrijos valdytoju, reziduojančiu Milane, Ambraziejus dar net nebuvo spėjęs pasikrikštyti, kai liaudis jį vieningai išrinko šio miesto vyskupu. Nuo tada jis tapo visų žmogumi, prieinamu visiems, kaip liudija šv. Augustinas. Šv. Ambraziejaus pamokslai, įkvėpti graikų Tėvų ir ypač Origeno, pasižymi pirmiausia praktine ir pastoracine pakraipa. Bet kokiomis aplinkybėmis jis stengėsi, kad Dievo Žodis pasiektų tikinčiuosius.
























 

Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas

Kuautlatoatsinas („kalbantis erelis“) gimė 1474 m. Meksikoje. Atvykus ispanų konkistadorams ir žlugus actekų imperijai, jis atsivertė į katalikybę apie 1525 m. ir priėmė Jono Didako (Chuano Diego) vardą. Šventasis pasitraukė į vienuolių pranciškonų katalikišką misiją Tolpetlake. 1531 m. ant Tapeyako kalno Jonui Didakui pasirodė švč. Mergelė Marija ir paprašė toje vietoje pastatydinti bažnyčią. Kaip ženklą ji davė gražių, gyvų rožių, nors buvo žiema. Savo apsiauste atnešęs jas vyskupui, ant drabužio išvydo regėtos Dievo Motinos atvaizdą. Jonas Didakas likusį gyvenimą praleido kaip atsiskyrėlis kuklioje trobelėje šalia koplyčios, kur buvo patalpintas stebuklingasis paveikslas, atsidėjęs maldai ir dorybių ugdymui, beribei Dievo ir artimo meilei. Jis mirė 1548 m. „Gvadalupės įvykis ženklino pradžią evangelizacijos su tokiu gyvybingumu, kuris pranoko visus lūkesčius. Kristaus per Mariją suteikta žinia, paėmė pagrindinius vietinės kultūros elementus, juos nuskaistino ir jiems suteikė galutinę išganymo reikšmę. Štai kodėl Gvadalupė ir Jonas Didakas įgyja gilią bažnytinę ir misijinę reikšmę ir yra tobulai įkultūrintos evangelizacijos pavyzdys“, – sakė Jonas Paulius II paskelbdamas Joną Didaką šventuoju 2002 m.
























 

Šv. Damazas I

Šv. Damazas gimė greičiausiai apie 305 m. ispanų kilmės šeimoje. Jis buvo diakonas ispanų Šv. Lauryno bažnyčioje Romoje. 366 m. šv. Damazas išrenkamas užimti Apaštalų Sostą, tačiau jo išrinkimas buvo užginčytas ir šventajam beveik iki gyvenimo pabaigos buvo priešpastatytas antipopiežius. Kaip popiežius Damazas bendravo su vyskupais Atanazu Aleksandriečiu, Bazilijumi Cezariečiu, Ambrozijumi Milaniečiu. Su tokiomis stipriomis asmenybėmis jis buvo labai taktiškas, kantrus ir nusižeminęs. Šv. Damazas veiksmingai pažabojo paskutinius arijonizmo ir apolinarizmo išpuolius. Jis sugebėjo užmegzti draugiškus santykius su šv. Jeronimu ir pakvietė jį bendradarbiauti rengiant naują Biblijos vertimą (Vulgatą). Pagaliau šv. Damazas buvo popiežius, kuris „atnaujino kankinių kultą ir su meile jį skatino“. Jis pats sukūrė užrašus ir iškaldino juos ant kankinių kapų – tai nuostabios epitafijos, kurios jį išgarsino. Šv. Damazas mirė 384 m.























Gvadalupės Švč. Mergelė Marija

 

1521 m. ginkluotoms Korteso pajėgoms pasidavė actekų civilizacijos sostinė. Po dešimties metų įvyko Tepejako (į šiaurės vakarus nuo Meksiko) stebuklas: vienam indėnui Jonui Didakui, neseniai atsivertusiam į krikščionybę, pasirodė Mergelė. Ji prisistatė kaip Tikrojo Dievo Motina, davė nurodymus, kad vyskupas toje vietoje pastatytų bažnyčią, ir paliko savo atvaizdą, stebuklingai atsispaudusį ant Jono Didako apsiausto.
Mažiau nei po dešimties metų šeši milijonai meksikiečių ėmė laikyti Mariją savo Motina. Šis pasirodymas naujos tautos istorijos puslapio pradžioje paliko neišdildomą pėdsaką Meksikos likime. Gvadalupės Mergelė ir toliau lydėjo naciją visuose jos istorijos etapuose. Kiekvienais metais didžiulė minia ant Tepejako kalvos meldžia Marijos motiniškos pagalbos ir su pasitikėjimu sveikina ją kaip šeimų ir tautų evangelizacijos žvaigždę, kaip čiabuvių bei vargšų užtarėją.

 

 

 

 







 

 

Šv. Liucija

Šv. Liucija yra mergelė sicilijietė (Italija), kuri mirė kankinės mirtimi kruvinais Dioklecijano persekiojimo metais (304 m.). Išskyrus užrašą iš pirmųjų V a. metų Sirakūzuose, mes nieko daugiau nežinome apie šv. Liuciją, vis dėlto ji yra viena garsiausių mergelių kankinių Vakaruose. VI a. šventosios populiarumas buvo toks didelis, kad Sicilijos dvasininkai ir pirkliai įvedė jos kultą Romoje. Liucija užėmė deramą vietą garsiųjų mergelių paminėjimo procesijoje šv. Apolinaro Devintojo bazilikos šventoriuje Ravenoje. Jos vardas įrašytas šv. Mišių Romos Kanone kartu su Agnietės, Cecilijos, Agotos vardais. Šv. Liucija yra liaudies gerbiama ne tik Sicilijoje, bet ir visose Šiaurės šalyse: jos šventė tarsi saulės spindulys sušvinta ilgoje žiemos naktyje.

























 

Šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591)

Chuanas de Jepes Alvarezas (Juan de Yepes Alvarez) gimė 1542 m. Senojoje Kastilijoje. Po studijų Medinos jėzuitų mokykloje įstojo į šio miesto karmelitų vienuolyną. 1567 m. sutiko šv. Teresę Avilietę, kuri paskatino įsitraukti į Karmelio reformą. Tuomet jis pasivadino Kryžiaus Jonu ir pasiekė, kad būtų atidarytas reformuotas naujokynas vyrams. Nors Karmelio reforma kai kurių žmonių buvo blogai suprasta ir šventajam teko dėl to daug kentėti, bet ši kančia nuskaistino jo kaip mistiko sielą. Buvo įsteigta atnaujintos vienuolijos provincija, tačiau gyvenimo pabaigoje Kryžiaus Jonas buvo nušalintas nuo visų pareigų ir mirė vyresniųjų nemalonėje viename Andalūzijos vienuolyne 1591 m. Visu savo gyvenimu Kryžiaus Jonas liudijo mokymą, kurį išdėstė veikaluose „Kopimas į Karmelio Kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“.
























 

Šv. Petras Kanizijus

Petras Kanizijus ( sulotyninta pavardė Canisius) gimė 1521 m. Nimegoje (Olandija),. 1543 m. įstojo į Jėzaus Draugiją Kelne ir netrukus pasižymėjo kaip eruditas, atsidavęs įvairioms veikloms: Kanizijus buvo dėstytojas, pamokslininkas, katechetas, misionierius, popiežiaus pagalbininkas, daugelio savo ordino namų vyresnysis, Vokietijos ir Aukštutinės Germanijos provincijolas, kolegijų ir seminarijų įkūrėjas. Be to, jis buvo ir rašytojas, pasižymėjęs ne tik gausia savo korespondencija, bet ir plačiai paplitusiais veikalais „Krikščioniškos Doktrinos Suma“ ir garsiuoju „Mažuoju katekizmu“ (1550 m.). Vienintelis daugialypės šv. Petro Kanizijaus veiklos tikslas buvo tarnauti Bažnyčiai kovojant su liuteronizmo mokymų plitimu Vokietijoje. Būtent Kanizijaus dėka didelė Vokietijos dalis XVI a. išliko katalikiška. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Fribūre (Šveicarija), atlikdamas pačius kukliausius apaštalavimo ir artimo meilės darbus. Mirė 1597 m.


















 

Šv. Jonas Kentietis

Jonas Vacienga gimė 1390 m. Kentuose prie Krokuvos 1413 m. įsirašė į neseniai įkurtą, bet jau garsų šio miesto universitetą. Ten prabėgo visas jo gyvenimas: universitete šventasis studijavo, po to buvo literatūros dėstytoju, filosofijos fakulteto dekanu (1432 m.), teologijos dėstytoju. Jis taip pat ėjo Olkušo (Olkusz), netoli Krokuvos esančios parapijos klebono pareigas. Profesorius spinduliavo savo išmanymu, bet dar labiau meile vargšams ir atgailos dvasia. Laikai buvo sunkūs, Lenkiją niokojo husitų karas; Jonas visada mokėjo atjausti vargstančius ir apginti tikėjimą išlaikydamas pagarbą prieštaraujančiajam. Jis mirė 1473 m. per Kūčias, sulaukęs aštuoniasdešimt trejų.


























Šv. Steponas

Šventasis Steponas yra pirmutinis iš visų kankinių. Jis buvo išrinktas vadovu „septynių vyrų, turinčių gerą vardą, pilnų dvasios ir išminties“, kurie turėjo išlaisvinti apaštalus nuo tarnavimo prie stalų. Bet šventasis Steponas netrukus tapo vienu iš Gerosios Naujienos skelbėjų. Jam, kontempliuojančiam Kristų šlovėje, Šventosios Dvasios buvo duota išgyventi kūne Viešpaties kančią. Jėzus ant kryžiaus kreipėsi į savo Tėvą, Steponas šaukėsi Jėzaus, Dievo Sūnaus. Jėzus sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“; Steponas kartojo: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės.“ Jėzus šaukė: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“; Steponas maldavo: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią.“ Nuo šv. Stepono prasideda Jėzaus Kristaus sekimas.








































 

Šv. Jonas evangelistas

Šv. Joną sieja ypatingas ryšys su kiekvienu Kristaus slėpinio aspektu. Apaštalas, kuris ilsėjosi prie Viešpaties krūtinės per Paskutinę Vakarienę, kuris Kryžiaus papėdėje priėmė Mariją savo motina ir kuris buvo pirmasis mokinys, įtikėjęs Prisikėlimu, gali būti laikomas Velykų slėpinio teologu. Bet šv. Jonas yra ir Įsikūnijimo slėpinio šauklys, žmogus, kuris Šv. Dvasios įkvėptas parašė: „Žodis tapo kūnu, jis įkūrė savo buveinę tarp mūsų.“ Jonas gyveno Kristaus, kurį sutiko Jordano pakrantėje, artumoje; drauge su Petru ir Jokūbu jis buvo Kristaus Atsimainymo liudininkas ir dalyvavo Jo agonijoje; vienintelis iš visų apaštalų, jis matė Mokytojo mirtį ir paguldė Jį į kapą. Šv. Jonas išsaugojo visų tų įvykių prisiminimus, kurie turėjo nušviesti ilgą jo gyvenimą. Jis su svaiginančia nuostaba suvokė, kad „Dievas yra meilė“ ir kad Viešpaties įsakymo esmė yra meilė.






















 

Šv. Nekaltieji Vaikeliai

Mažiausiai nuo VI a. Bažnyčia Viešpaties Užgimimo – Kalėdų – dienomis pagerbia tuos, kurie Vakaruose vadinami šventaisiais Nekaltaisiais Vaikais, o Rytuose – Erodo nužudytais Vaikais. Liturgija primena, kad jie buvo nužudyti dėl Kristaus, vietoj „Avinėlio be dėmės“.
Šie Betliejaus vaikeliai yra atpirktųjų pirmienos Dievui ir Avinėliui. Prudencijus juos labai teisingai vadina „kankinių žiedais“. Jų kankinyste Kryžius atsistojo prie Prakartėlės; jų mirtis yra atpirkimo pranašystė. Jų kaip kankinių kultas nušviečia kankinystės, kuri, kaip ir Krikštas, visų pirma yra Dievo malonės dovana, esmę.























 

Šv. Tomas Beketas

Šv. Tomas jaunas įstojo į kunigų luomą ir uoliai bei veiksmingai tarnavo Kenterberio arkivyskupijoje. Mirus arkivyskupui, karalius Henrikas II pasiekė, kad Tomas Beketas būtų išrinktas įpėdiniu, šitaip jam suteikdamas Anglijos primo titulą (1162 m.). Tomas labai rimtai žiūrėjo į savo kaip naujojo Kenterberio arkivyskupo misiją. Jis paliko pasaulietinį gyvenimą, kad visiškai pasišvęstų ganytojo pareigoms, pasiruošęs iki galo ginti Bažnyčios teises, kurias karalius norėjo uzurpuoti. Dėl kivirčų su dvaru šventasis buvo ištremtas dešimčiai metų, apsigyveno Prancūzijoje, Pontinjy (Pontigny) abatijoje (1164–1170 m.), kur išgirdo vidinį kvietimą atsidėti evangeliniam gyvenimui. Sugrįžus į Angliją, atsirado proga susitaikyti su karaliumi. Tačiau neilgai trukus Tomo buvimas ėmė slėgti karalių. Keturi Henriko II riteriai nusprendė „išvaduoti“ valdovą nuo įkyruolio. 1170 m. gruodžio 29 d. jie nužudė Tomą Beketą Kenterberio katedroje.



















 

Šv. Silvestras I

Šv. Silvestras ėjo Romos Bažnyčios kunigo pareigas, kai buvo pašauktas tapti popiežiumi po popiežiaus Miltiado mirties (314 m.). 313 m. imperatorius Konstantinas Milano ediktu buvo davęs ramybę Bažnyčiai, ir tai leido naujajam popiežiui valdyti nepatiriant persekiojimų. Ilgo – 21-erių metų – pontifikato metu šv. Silvestras galėjo matyti Bažnyčios suklestėjimą: Romoje buvo statomos Laterano, šv. Petro ir šv. Pauliaus bazilikos, Jeruzalėje – šv. Kapo, o Konstantinopolyje – Hagia Sofija bazilikos. 325 m. Konstantinas sušaukė pirmąjį visuotinį susirinkimą Nikėjoje arijonų erezijos klausimui spręsti; Silvestrui I atstovavo vyskupas Hosijus Kordobietis (Hosius of Cordoba). Šv. Silvestras mirė 335 m.