Meditacija A 6 eilinis
Mūsų gyvenimo taisyklė
Krikščionybė yra meilės religija. Krikščioniška etika yra meilės etika. Meilė yra neįmanoma be klusnumo, kuris susieja mylinčiojo ir Mylimojo valią. Tačiau meilę pražudo prievartinė, o ne spontaniška valios sąjunga. Žmogus, kuris paklūsta Dievui verčiamas, iš tiesų Jo nemyli. Dievas nenori priverstinio garbinimo, jam patinka tik laisvas, spontaniškas, nuoširdus garbinimas, „dvasia ir tiesa“. Tiesa, visada turi būti riba, žmogiškąjį silpnumą sauganti kategorišku įsakymu „Nedaryk!“ Negali būti jokios Dievo meilės, nepaisančios tokių įsakymų. Tačiau tikra ir brandi meilė paklūsta ne dėl to, kad jai įsakoma, bet dėl to, kad myli.
Krikščionybė yra ne įstatymo, o asmens religija. Krikščionis yra ne tas, kuris tik laikosi jam Bažnyčios nustatytų taisyklių. Jis yra Kristaus mokinys. Tiesa, jis laikosi Dievo ir Bažnyčios įsakymų, bet to priežastis yra ne kokia nors įstatymų galia: ji yra Kristus. Meilė konkretizuojama ne įstatymais, bet per asmenis. Meilė turi savo įstatymus, bet tai yra konkretūs, egzistenciniai įstatymai, grindžiami vertybėmis, slypinčiomis pačiame Mylimojo asmenyje. Kalno pamoksle, kur Jėzus lygina Senąjį ir Naująjį Įstatymą, jis įveda sankcijas, tačiau jos yra hiperbolizuotos: „kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22).
Pats Jėzus, gyvenantis mūsų sieloje savo Dvasia, yra mūsų Gyvenimo Taisyklė. Jo meilė yra mūsų įstatymas, ir ji yra absoliuti. Paklusimas šiam įstatymui priderina mus prie Jo kaip asmens. Todėl jis ištobulina mūsų viduje dieviškąjį paveikslą. Jis mus padaro tokius, kaip Dievas. Jis pripildo mus gyvenimo ir laisvės, kurių ieškoti mus išmokė. Tai yra vertybė, apibrėžianti visus krikščionio veiksmus. Kartu tai yra krikščioniškojo humanizmo ir krikščioniškojo misticizmo pagrindas: krikščionis gyvena meile, ir todėl jis gyvena laisve.
Tomas Mertonas, † 1968
Biografija