Spausdinti

Meditacija A Gavėnios 3


Liturginiai tekstai

 

Tikroji Dievo šventykla

 

Jėzus jai tarė: „Nei ant šio Garizimo kalno ir ne Jeruzalėje, nes Dievas yra Dvasia, jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. Tikroji Dievo šventykla, kaip Jis pasakė šiai moteriai, tikroji ir vienintelė Dievo šventykla yra mūsų siela, mūsų dvasia, mūsų širdis, pagaliau mes patys, ir Tikrasis Dievas, kuris yra Dvasia ir Tiesa, ten laukia mūsų.
Samarietė suprato, ką galėjo, bet ji taip susijaudina, kad palieka ąsotį ant šulinio krašto ir bėga papasakoti draugėms apie ką tik įvykusį susitikimą. Tada aplink šulinį iš visų pusių pradėjo rinktis žmonės, kad pamatytų šį ypatingą žmogų ir išgirstų jį kalbant. Jėzus pasiliko kelias dienas su jais, ir galiausiai jie pasakė moteriai, kad ne dėl jos ir ne dėl jos žodžių jie įtikėjo Juo, bet kad patys Jį pamatė ir išgirdo.
Ši nuostabi scena, taip gražiai papasakota Evangelijoje pagal Joną, tokiu ritmu, kurį randame kitose tos pačios Evangelijos vietose, yra viena svarbiausių datų istorijoje, nes ryžtingai pažymima riba tarp tikros Dvasios ir Tiesos religijos ir įvairių prietarų, kurie apgyvendina Dievą išorėje, kurie užkelia Jį ant kalno ir kurie teigia, jog negalime turėti su Juo jokių kitų ryšių kaip tik prisirišdami prie konkrečios vietos.
Tačiau labiausiai jaudina šioje Evangelijoje tai, kas iš tiesų gavo šį esminį apreiškimą? Atskalūnė, moteris, kurią Jeruzalės fariziejus būtų laikęs nešvaria, maža to – palaidai gyvenanti nusidėjėlė. Būtent jai mūsų Viešpats atskleidė šį didingą slėpinį: Dievas yra Dvasia ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa... Būtent jai jis apreiškė, kad Dievas yra versmė, slypinti mumyse, versmė vandens, trykštančio į Amžinąjį Gyvenimą.
Būtent mes saugome šį didingą ir nuostabų slėpinį. Ir mūsų Viešpats neprilygstamu, unikaliu ir nepalyginamu būdu per dialogą su samariete mus veda prie šio esminio atradimo: dangus nėra aukštai, už žvaigždžių, dangus yra mūsų viduje.

Morisas Ziundelis, † 1975

Biografija