Spausdinti

Meditacija A 11 eilinis


Liturginiai tekstai

 

„Nes aš esu romus ir nuolankios širdies...“

 

Būkite ramūs: Jėzus, jūsų ganytojas, gerai pažįsta savo avis, niekas kitas pasaulyje jų geriau nepažįsta. Jis jas pažįsta daug geriau, nei jos pačios save pažįsta. Meilė neapakina. Priešingai, ji turi labai skvarbų žvilgsnį ir geba skirti mažiausias geros valios apraiškas, kurias jūs dažnai užmirštate, tačiau ji jų neužmiršta. Kai širdis yra nuolanki ir nesiekia pasiteisinti ar apsiginti, meilė labai greitai užmiršta visus mažus aplaidumus, ypač tuos, kurie kyla iš nuovargio. Jėzus su tokia meile pasilenkia kiekvieną kartą, kai jūs ateinate ir nuolankiai bei pasitikėdami atnešate jam savo vargus. Jis pašalina net mažiausius šešėlius, ir tai jam yra proga daugiau save dovanoti, ir meilė, kurią jis mums duoda, pasilieka.
Mūsų vargingas protas nepamiršta savo nerūpestingumo ir aplaidumų, mūsų „aš“, kartais kurstomas Piktojo, nori juos suskaičiuoti, kad atimtų mums drąsą. Tačiau meilė juos iš karto užmiršta ir prisimena tik gerą valią, kuri ateina atnešdama savo varganumą. Jūsų patys silpnumai ir aplaidumai dar labiau traukia Sužadėtinį, nes jausdamas, kaip labai jums jo reikia, jis gali dar daugiau jums save dovanoti.
Tėvas iš jūsų nori labai didelio nuolankumo, jam patinka, kai jūs niekada nebesiekiate pasiteisinti kitiems ar sau patiems. Tačiau jis kartu trokšta, kad mes dar labiau pasitikėtume jo meile. Šis nuolankumas negali kilti iš jūsų. Jūs patys neįstengsite pamatyti visų mažų aplaidumų, jei meilė jums jų neparodys. Jis kyla iš meilės, pridengtos nuovargiu, kad jus grąžintų prie Jėzaus dar karščiau maldaujant.

Tėvas Tomas Filipas, † 1993

Biografija