Meditacija A 19 eilinis
Nuošaliai į kalną melstis
Vien tik tie tyriausiomis akimis regi Kristaus dieviškumą, kurie, užkopę aukštyn nuo menkų žemiškųjų darbų ir minčių, drauge su juo pasitraukia į aukštą vienatvės kalną, kuris laisvas nuo visokiausių žemiškų minčių, neramumų, triukšmo ir nutolęs nuo visų ydų mišinio, aukštai iškilęs tyriausiu tikėjimu ir dorybių prakilnumu, atskleidžia Kristaus veido garbę, jo šlovingumo atspindį tiems, kurie yra verti į jį įsižiūrėti tyromis sielos akimis. Vis dėlto Jėzų mato taip pat ir tie, kurie gyvena miestuose, miesteliuose ir kaimeliuose, tai yra tie, kurie atsidėję atsivertimo gyvenimui ir darbams, tačiau ne taip šlovingai spindintį, kaip jis apsireiškia tiems, kurie įstengia drauge su juo užkopti į minėtą dorybių kalną, tai yra kaip Petras, Jokūbas ir Jonas. Nes taip vienumoje jis ir Mozei apsireiškė, ir Elijui kalbėjo.
Mūsų Viešpats, norėdamas tai patvirtinti ir mums palikti tobulo tyrumo pavyzdį, – nors jis pats yra nepažeidžiamas šventumo šaltinis, ir šventumui įsigyti jam nereikėjo išorinio atsiskyrimo ir vienatvės gero poveikio, nes jo tyrumo pilnatvės negalėjo sutepti joks minių nešvarumas nei suteršti bendravimas su žmonėmis, to, kuris ištyrina ir pašventina visa, kas yra sutepta, – tačiau jis vienui vienas pasitraukė „į kalną melstis“ (Mt 14, 23), taip, suprantama, mus mokydamas savo pasitraukimo vienumon pavyzdžiu, jog ir mes patys panašiai turime pasitraukti vienumon nuo bet kokio minių šurmulio bei maišaties, jeigu panorėsime melstis Dievui tyra ir nepaliesta širdimi, kad dar būdami šiame kūne bent šiek tiek galėtume įgyvendinti tą palaimą, kuri ateity yra pažadėta šventiesiems, ir kad mums išsipildytų žodžiai: „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
Šv. Jonas Kasijonas, † apie 435
Biografija