Meditacija B eilinis 7
Pasitikėjimas
Žmogaus Sūnaus galią, kurią jo garbei ir šlovei stengiamės apmąstyti ir pažinti iš jo įstabių darbų ir žodžių, jis pats savo lūpomis apreiškė kalbėdamas apie tai, kas mums labiausiai atskleidė Viešpaties galybę, – būtent apie nuodėmių atleidimą. Iki tol nebuvo to sakęs, – kad turi galią atleisti nuodėmes. Be abejo, elgėsi išmintingai ir įžvalgiai, nesakydamas to anksčiau nei patvirtino darbais; ir patys demonai, jo žodžiu išvaryti, pripažino jį esant tą, apie kurį pranašas buvo anksčiau paskelbęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ (Mt 2, 6). O toliau tas pats pranašas nusako tai, kas svarbiausia: „išgelbėti savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Taigi po to, kai darbais jau buvo patvirtinta, kas yra tas Izraelio vadovas ir kuo reikia tikėti jį esant – kad jis yra vadas Mesijas, tai yra Kristus, – tada prieš išgydydamas paralyžiuotąjį jam tarė: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (plg. Mk 2, 5), – kad, kai vykstantis stebuklas ir senosios pranašų ištarmės patvirtins kalbančiojo žodžius, mažiau būtų papiktinti tie, kurių be papiktinimo išmokyti neįmanoma, nes ir jų širdys nerangios tikėti ir jie neturi kantrybės klausytis. Taigi dėl šito jie turėjo būti papiktinti, ir pasipiktino jie savo noru, ypač Rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie tiesos neieškojo, kreivai žiūrėjo į tiesą. Nes vos tik jis ištarė: „pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos, – sako evangelistas, – kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: ‘Tasai piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!’ Jėzus perskaitė jų mintis ir tarė: ‘Kam taip piktai mąstote savo širdyje?’“ (Mk 2, 7. 8). Galbūt ir dėl šito jie murmėjo, tačiau į tai jiems atsakė jų sąžinė, o kita akivaizdžiai apreiškė to darbo galybė, kai vos ištarus „Kelkis ir eik“, taip iškart ir įvyko; abu tie dalykai įtikino nepatikliuosius, nes jie nebuvo gavę atleidimo už savo nuodėmes.Rupertas Deutzietis, † 1129
Biografija