Įvadas AB Velykų laikas
Velykų laikas yra liturginis laikotarpis nuo Viešpaties Prisikėlimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo per Sekmines. Velykų dienos dvasinis džiaugsmas ir dėkojimas tęsiasi penkiasdešimt dienų, kurioms būdingas „Aleliuja“ giedojimas.
Pirmoje šio laiko dalyje (40 dienų) iki Žengimo į dangų šventės (Šeštinių) liturgijoje švenčiami prisikėlusio Jėzaus pasirodymai ir siekiama gilesnio Velykų slėpinio pažinimo. Trečią sekmadienį toliau skaitomi įvairūs šv. Luko ir šv. Jono pasakojimai apie Jėzaus pasirodymus. Ketvirtas sekmadienis yra Gerojo Ganytojo šventė (Jn 10). Penktą ir šeštą sekmadienį skaitomos svarbios ištraukos iš Jėzaus kalbų po Vakarienės (Jn 13–16), aiškinančios Velykų slėpinio mokymą
Dienos po Žengimo į dangų (Šeštinių) yra nuošalumo laikas, per kurį Bažnyčia, sekdama Marijos ir Jeruzalės aukštutiniame kambaryje prieš pirmas krikščionių Sekmines susirinkusių mokinių pavyzdžiu, rengiasi priimti naują Šventosios Dvasios išliejimą. Kur Žengimas į dangų (Šeštinės) švenčiamos tradiciniu laiku (šeštos savaitės ketvirtadienį), septintas Velykų sekmadienis ištisai skiriamas Dvasios laukimo temai. Tada skaitomos ištraukos iš Kristaus kaip kunigo maldos (Jn 17). Tas pats skyrius ištisai skaitomas savaitę prieš Sekmines.
Velykų laikas kupinas malonių, ir keletą aspektų dera patikslinti.
1) Jėzaus pasirodymai. Velykų dieną pirmieji Jėzaus mokiniai tebėra sukrėsti savo Mokytojo Kančios ir mirties. Juos apėmęs gilaus nusivylimo jausmas: „Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“, sako vienas iš dviejų pakeliui į Emausą. Tačiau viskas įvyko taip, tarsi Dievas būtų apleidęs tą, kurį tikėta esant Mesiją. Kartu pažymėtina, kad pradinis mokinių skepticizmas mums labai naudingas, nes jis parodo, jog jie niekada nebūtų patikėję tariamu prisikėlimu. Pirmo moterų liudijimo jie nelaikė patikimu. Kiek vėliau ir šv. Tomas kurį laiką atsisako patikėti vieningu kitų apaštalų, kuriems Jėzus pasirodė aukštutiniame kambaryje, liudijimu.
Vis dėlto netrukus Prisikėlimo faktas galutinai įtikina mokinių grupę. Gausūs ir įvairūs Viešpaties pasirodymai turėjo įtikinti mokinius ir sutvirtinti jų tikėjimą. Jų sutiktasis buvo ne bekūnė „dvasia“ ar „vaiduoklis“, bet gyvas žmogus Jėzus tikru ir apčiuopiamu kūnu, tebeturinčiu Kančios žaizdas. Vis dėlto jie suvokia, kad Kristus išsilaisvinęs iš įprastinių mūsų žemiškojo gyvenimo suvaržymų. Viešpats jau įžengęs į „amžinąjį gyvenimą“. Jam nebegalioja erdvės ir laiko ribos, Jis gali pasirodyti įvairiais pavidalais, kaip piligrimas ar sodininkas; kartais Jis ilgai kalbasi su pašnekovais, kol šie Jį atpažįsta (į Emausą keliaujantys mokiniai). Visuose Velykų susitikimuose esama drauge ir pojūčiais apčiuopiamo reiškinio, ir dvasinio slėpinio. Tai tikrai Jėzus iš Nazareto, kuris buvo nukryžiuotas, tačiau daugeliu atžvilgių jis pranoksta įprastinius mūsų pažinimo dėsnius.
2) Atperkamoji auka. Kristaus pergalė visuotinė. Ji kyla iš Žmogaus–Dievo sūniškosios meilės. Ši meilė paskatino Kristų visiškai dovanoti save, paaukoti savo gyvybę dėl nuodėmingosios žmonijos išganymo pagal Tėvo planą. Tai tobula dovana be jokio pasitenkinimo savimi. Kartu tai begalinės vertės dovana, nes Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Žodis. Jis galėjo paaukoti tobulą auką už visas nuodėmes.
3) Pergalė prieš mirtį. Nugalėjęs blogį savo atperkamąja mirtimi, Jėzus nugalėjo ir pačią mirtį, nes mirtis – nuodėmės padarinys. „O mirtie, aš būsiu tavo mirtis!“ (Oz 13, 14 Vulg.). Ant kryžiaus Žmogus Jėzus savo gyvybę atidavė į savo Tėvo rankas, o šis jam grąžina ją Prisikėlimo garbėje. Kartu Jėzus tampa visos žmonijos valdovu, naujos žmonijos, pašauktos sekti juo Velykų slėpinyje. Pasak šv. Pauliaus: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ (Rom 6, 4).
Taigi Velykų slėpinyje mes dalyvaujame trejopai. Liturgija mus ragina: 1) tvirtai ir džiaugsmingai tikėti Viešpaties Prisikėlimu, patvirtintu apaštalų liudijimo; 2) gyventi naują gyvenimą, Kristaus parūpintą mums per Jo auką ir perduodamą per krikštą; 3) turėti tvirtą viltį pilnatviškai dalyvauti Kristaus prisikėlime amžinojo gyvenimo šlovėje.