Spausdinti

Įvadas AB Švč. Trejybė


Švenčiausioji Trejybė

I sekmadienis po Sekminių

Liturginiai tekstai A

Liturginiai tekstai B


Ši iškilmė įvairiose Europos šalyse ir vienuolynuose pamažu paplito IX–XI a. Jai skirtas sekmadienis po Sekminių visiškai tinka, nes Trejybės šventė skatina mąstyti ir šlovinti tokį Dievą, koks Jis pasirodė Įsikūnijimo ir Atpirkimo veikloje, sudabartinamoje metinio liturginio ciklo. Šios dienos Mišių pradžios maldoje nuostabiai pabrėžiama ši perspektyva: „Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius. Leisk mums, šventojo tikėjimo išpažinėjams, suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis jos didingajai vienybei.“
Kas yra Dievas ir nuostabusis Jo slėpinys? Anot filosofijos, Dievas yra Aukščiausioji Būtybė, pirmas transcendentinis pradas, visos visatos pradžia ir pabaiga. Jis taip pat yra vienintelis ir visagalis Senosios Sandoros Dievas, meilės ir gailestingumo kupinas Viešpats. Tačiau iš Naujojo Testamento visumos iškyla kitoks ir netikėtas apreiškimas: vienintelė dieviška ir visiškai paprasta prigimtis, neribota galybė, visa ko, kas egzistuoja, šaltinis, gėrio, amžinos šviesos ir ramybės vandenynas – visa tai slypi trijuose atskiruose asmenyse, kurie gyvena susiję tarpusavio priklausomybės ryšiais ir amžinai dalydamiesi pažinimu bei meile. Tokia bendrystė turėtų egzistuoti tarp visų protingųjų būtybių, angelų ar žmonių. Trejybės asmenys neužsisklendę savyje; kiekvienas jų visiškai atsigręžęs į kitus du. Gailestingumo ir begalinės meilės Tėvas yra nelygstamai pirminė versmė, iš kurios trykšta visa dievystė. Sūnus yra atvaizdas arba Žodis, atspindintis ir tobulai išreiškiantis Tėvą. Šventoji Dvasia yra ryšys, jungiantis Tėvą ir Sūnų. Asmuo, išreiškiantis abipusę jų meilę. Leiskime savo širdis užlieti džiaugsmui dėl tikėjimo į visagalį Tėvą, vienatinį Jo Sūnų Jėzų Kristų ir gyvybę teikiančią Šventąją Dvasią. Garbė Švenčiausiajai Trejybei dabar ir per amžių amžius!