Meditacija B Devintinės
Aukoji Tu nuolatos savąjį kūną
Tikiu, Visagalį, į Tavąjį Žodį, todėl ir sakau:Išklausyk, Viešpatie Jėzau, tylėjimą mano širdies,
Skambantį Tavyje kaip dejavimai garsūs.
Tu, priėmęs žmogišką kūną bei atvaizdą,
Neturįs sau lygaus dvasiškio,
Sutrupinai Seno Įstato jungą,
Vietoj gyvulių, pasmerktų žūti,
Aukoji Tu nuolatos savąjį kūną,
Palaimintą nemirtybėje,
Nepaliaujamai Tu atleidi
Ne vien tiktai tiems, kurie nusidėję,
Bet ir tiems, kurie liovės rūpintis išganymo reikalu.
Nes ką reiškia kūno gyvenimas,
Net jei turi jis galios
Tūkstantmečiams panardinti sąnarius į nuodėmių liūną,
Kada Tu, o Visadievi, savo valia ir noru
Pats save aukoji ir mums daliji, kentėdamas mirtį,
Vardan apšvaros mūsų.
Juk Tu, o Skaistybės vanduo,
Atnašaujamas ne dėl to, kad save mirti pasmerkei,
O per savąją dvasią, savo valia vis aukojies
Savo Tėvo malonei ir vardan mūsų santaikos.
Nesgi Tu, neapsakomas Visadievi,
Mano kūnu vardan manęs,
Vardan mano išganymo, mano vardu,
Lyg su Tavo esybe,
Visajungiančia savyje,
Sulydytas būčiau, kūnu sulietas, –
Tu, o Geradėjau, už mane, savuoju pavidalu,
Užsivertei sau ant pečių mano nuodėmes ir nenusidėjęs sutikai mirtį,
Kaip bausmę už manuosius prasikaltimus, vertus kryžiaus,
Ir vardan manęs, nelyg nusikaltėlis,
– Sakytum, lyg Tavo vietoje aš savanoriškai kenčiau tuos kentėjimus, –
Miršti Tu daugelį kartų ir išlieki gyvas,
Dieviškai pašventinamas ir išdalijamas neatskiriamomis dalimis,
Tikėjimu Tave išpažįstančių, o ne rankomis atskalūnų.
Šv. Grigalius Narekietis, † apie 1010
Biografija