Spausdinti

Meditacija B eilinis 8


Liturginiai tekstai

Linksmybė ir atgaila

Viešpats evangelijoje sako: „Argi gali vestuvių svečiai liūdėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus ir liūdės“ (Mk 2, 19). Taigi siela linksminasi ir džiūgauja, kol su ja yra Kristus; nes tai esti puotavimo, atsigavimo ir džiugesio dienos. Juk ji gavo amžinąją sandorą su Dievu, todėl visa pasineria į linksmybes; mėgaujasi dangiškų valgių gausa, svaiginasi vynu, džiuginančiu šventųjų širdis. Tačiau kai dėl savo darbų jaunikį praranda, tenka jai apsivilkti ašutinę ir atgailauti už savo nuodėmes ir apraudoti save, nes prarado vyrą ir dėl bjaurių josios poelgių paniekino ją jaunikis, kuris ją už dyka pamilo ir net buvo dėl jos nukryžiuotas. Todėl ir siela iš pat pradžių buvo pašventusi Kristui savo mergeliško gyvenimo žiedus; tačiau kai palinko į šio pasaulio begėdystes ir paniekino tikėjimo sandorą, ji greitai prarado savosios mergystės sužadėtinį ir nedorais darbais susigiminiavo su velniu, kurio anksčiau buvo išsižadėjusi.
Tačiau gailestingasis Viešpats taip neapleidžia sielos, susiteršusios bjauriomis niekšybėmis, kai Jeremijo lūpomis ją bara, sakydamas: „Tavoji kakta įžūli it kekšės, tu nė nemanei rausti iš gėdos. Net dabar argi nesišauki manęs: ‘Tėve mano! Tu – mano mergystės vadas!’“ (Jer 3, 3.4). Teisingai sako: „mano mergystės vadas“, nes kol siela norėjo išlikti mergelė, išsaugodama meilės sandorą, tol jos vadas buvo Kristus; o jį palikusi, pradėjo žengti pavojingais keliais, ristis  į prarają. Taigi kaip moteris, kuri paniekino vyrą, taip nelaimingoji siela paniekino Viešpatį; todėl Viešpats pranašo žodžiais ją kviečia sugrįžti: „‘Nejau jis neapykantą jaus amžinai, niekuomet nesiliaus pykti?’ Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta, kiek įstengei!“ (Jer 3, 5). Kartais Dievo Žodis pasitelkia įvairias priemones, kad vargšę sielą atitrauktų nuo jos nedorybių; tačiau laimingi tie, kurie saugo pirmąją meilę ir nesulaužo tikėjimo sandoros; mat kitaip, jei pirmoji meilė būtų buvusi garbingai saugota nuo pat pradžios, Šventoji Dvasia per Joną nebūtų be kita ko parašiusi Efezo bendrijos angelui: „Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4). O šioji meilė vadinama pirmąja dėl to, kad yra viena iš dviejų, arba dėl to, kad ji yra pati pirmapradė ir pati svarbiausia, kai Šventoji Dvasia panardina mus versmėje. „Prisimink, – sako, – nuo kur nupuolei, ir daryk atgailą“ (Apr 2, 5). Iš tiesų deramai atgailauti gali tik tas, kuris pirmiau suvokia, kokia prakilni yra meilė, kokia ta prarastoji malonė, iki kur priėjo, ir taip bando pakelti savojo paklydimo nešlovę ir ilgisi to, ką prarado.

Šv. Paschazijus Radbertas, † apie 865

Biografija