Įvadas BC Eilinis 8
Kaip ir praėjusią savaitę, šiandien mūsų sekmadieninį sambūrį gaubia taikos ir džiaugsmo atmosfera (ĮP, KP a), kurią sukuria tikrumas: Viešpats Jėzus pažadėjo būti su mumis iki pasaulio pabaigos (KP b). Tačiau šis tikrumas neatleidžia mūsų nuo maldos. Pradžios maldoje prašydami Dievą taikos ir džiaugsmo, kurie pasireiškia mums giedant, pripažįstame, kaip labai mūsų gyvenimas priklauso nuo pasaulio įvykių. Bažnyčia, „daugeriopos Dievo išminties garbei, Trejybės vienybės telkiama, mistinis Kristaus Kūnas ir Šventosios Dvasios buveinė“ (8 SDG), yra tauta, sudaryta iš vyrų ir moterų. Ji amžiams bėgant skinasi kelią pro istorijos sukrėtimus, ir tai, kas yra katastrofa žmonėms, jai – taip pat. Štai kodėl mes prašome Dievą, kad „pasaulis pagal jo valią taikingai tvarkytųsi“ (PM).
Atnašų malda pabrėžia žmogaus laisvės ir visiškos jo priklausomybės nuo Dievo slėpinį. Viešpats nori tai, „ką paaukojame, priimti kaip nuoširdaus tarnavimo ženklą“, tačiau tai jis „mums duoda gėrybių, kad jas galėtume jam paaukoti“ (AM). Kaip sakoma pirmojoje Eucharistijos maldoje, mes jam aukojame „jo paties mums duotų dovanų auką“. Iš jos jis padarys mums amžinybės maistą (AM, KM).