Įvadas AB 09 14
Šventojo Kryžiaus išaukštinimas
Šventė
Šv. Kryžiaus šventė gimė Jeruzalėje, rugsėjo 13 d. švenčiančioje Šventojo Kapo ir Prisikėlimo bazilikos, 335 m. imperatorius Konstantino pastatytos Kristaus Kapo vietoje, pašventinimo metines. Ši data pasirinkta dėl to, kad tą dieną prieš keletą metų buvo atrastas Kryžius. Romoje nuo VI a. pradžios žinoma Kryžiaus Atradimo (Inventio) šventė, švęsta gegužės 3 d. Antrą šventę – Šventojo Kryžiaus Išaukštinimą – rugsėjo 14 d. popiežius įvedė VII a. viduryje. Kryžiaus garbinimas tuo metu buvo suintensyvėjęs, 614 m. persams nusiaubus Jeruzalę, išžudžius jos gyventojus, sugriovus daugelį bazilikų ir išsigabenus Kryžių. Tačiau imperatorius Heraklijus 630 m. atrado jį ir priglobė Konstantinopolyje. Būtent nuo šio momento liturginėse knygose pradedama minėti rugsėjo 14 d. šventė. VIII a. šventė paplito Vakaruose, tačiau ilgą laiką konkuravo su gegužės 3 d. švente. Pastaroji kaip pasikartojanti 1960 m. panaikinta.
Kristus paaukojo savo auką ant Kryžiaus, kad išpirktų žmonijos nuodėmes, todėl mes didžiuojamės kryžiumi, kaip vilties ir garbės ženklu, anksčiau simbolizavusiu gėdą ir panieką. Medis, pasodintas pirmykščiame rojuje, Adomui davė mirties vaisių, o kryžiaus medis mums atnešė gyvybės vaisių – Kristų, kuriame „yra išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas“.