Meditacija B eilinis 30
Kunigas per amžius Melchizedeko būdu
Po to keliuose iš eilės tavo laiškuose štai taip nusakomas ketvirtas klausimas: „Tikime ir išpažįstame, – sakai, – vieną, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios karalystę, manydami juos išvien viešpataujant visiems kūriniams. Kodėl gi tuomet kunigų maldose kone visuose Afrikos kraštuose Bažnyčia yra papratusi sakyti: ‘Per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios bendrystėje’“, tarsi viešpatavimas priklausytų tik Sūnui su Tėvu, būtent Šventosios Dvasios bendrystėje, ir būtų skelbiama, esą Šventoji Dvasia tik prisijungia prie viešpataujančių, o ne kartu su jais viešpatauja?– Paprastai atsakysiu, ką manau apie šiuos žodžius. Kaskart apie tai mąstydamas patyriau, jog mūsų tėvai čia ne ką kita, kaip tikėjimo teisingumą apsaugojo nuo daugybės erezijų. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baigdami maldą sakome „per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį“, ir visai nesakome per Šventąją Dvasią; ir tikrai ne tuščiai šitaip skelbia Katalikų bažnyčia, būtent dėl to slėpinio, kad Dievo ir žmonių tarpininku tapo žmogus Kristus Jėzus, kunigas per amžius Melchizedeko būdu, kuris per savo kraują įžengė į šventyklą, ne rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kur jis sėdi Dievo dešinėje ir mus užtaria (plg. Žyd 9, 24). Įžiūrėdamas jame šią pontifiko valdžią, Apaštalas sako: „Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Žyd 13, 15). Taigi per jį atnašaujame šlovinimo ir maldos auką, nes per jo mirtį buvome sutaikinti, kai dar buvome priešai. Per tą, kuris dėl mūsų teikėsi tapti auka, mūsų auka gali tapti priimtina Dievo akivaizdoje. Todėl šventasis Petras mus ragina, tardamas: „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statykitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5).
Šv. Fulgencijus Ruspietis, † 532
Biografija