Spausdinti

Biografijos G




Geranžė Prosperas (Dom Prosper Guéranger, 1805–1875)

Prosperas Geranžė gimė 1805 m. vakarų Prancūzijoje. 1833 m., būdamas jaunas Le Mano vyskupijos kunigas, Soleme (Solesmes) atkūrė benediktinišką gyvenimą, uždraustą revoliucijos metu. Intensyvaus gyvenimo sunkumai, išbandymai ir kančios atskleidė antgamtišką Tėvo Geranžė dvasią, tikėjimą, kantrybę, nepaprastą dosnumą tiems, kurie galėjo ir piktnaudžiauti jo pasitikėjimu. Jis buvo didis Bažnyčios tarnas ir karštas popiežiaus – regimos Bažnyčios vienybės saugotojo – gynėjas. Jo dėka Prancūzijos vyskupijos sugrįžo prie vieningos Romos liturgijos. Tėvas Geranžė yra šiuolaikinio liturginio judėjimo pradininkas, „Liturginių metų“ autorius ir grigališkojo choralo atnaujintojas. Jo tikroji charizma – suvokti liturgiją kaip Kristaus nuotakos Bažnyčios gyvenimo esmę. Meditacija A Velykų 2.


Gerikas Injietis (1078–1157)

Pal. Gerikas, buvęs Turnė (Tournai) katedros mokyklos mokinys, šv. Bernardo patrauktas 1125 m. įstojo į Klervo (Clairvaux) vienuolyną. 1138 m. buvo išrinktas Inji (Igny; Reimso vyskupija, Prancūzija) abatu. Iš šv. Bernardo mokinių Gerikas turbūt yra artimiausias mokytojui savo būdu ir vidinių Kristaus slėpinių patyrimu per asmeninį santykį su Jėzumi. Tęsdamas didžiąją Bažnyčios Tėvų tradiciją, jis yra vienas devotio moderna – „naujojo maldingumo“ – pradininkų. Be abejo, ne toks originalus kaip dauguma cistersų vienuolių autorių, jis, regis, mums yra prieinamesnis. Jo mums palikti 54 liturginių metų pamokslai savo paprastumu atspindi užsidegimą, būdingą pirmosioms Sito ordino bendruomenėms. Meditacija A Velykų 3; Meditacija B Velykos.



Gertrūda Didžioji (apie 1256–1302)

Šv. Gertrūda gimė 1256 m. ir būdama 5 metų buvo atiduota į šv. Benedikto regulos vienuolyną Helftoje, Saksonijoje. Vadovaujama šv. Mechtildos, kuriai vėliau ji atvirai patikėdavo visas savo „paslaptis“, labai gabi Gertrūda mokosi literatūros, teologijos ir menų. Būdama 25 metų ji patiria asmeninį susitikimą su Kristumi ir ima gyventi mistinį gyvenimą nuolat remdamasi liturgijos slėpiniais. Ji gyveno nuolankiai, buvo kantri ligos metu, dėmesinga kitiems ir mokėjo išklausyti. Jos parašytuose „Regėjimuose“ ir „Pratybose“ liudijama apie intymų ryšį su Dievu, gyvenimą, visiškai suvienytą kontempliacijoje įsikūnijusios Meilės, kurios nuostabus ženklas yra perverta širdis. Meditacija A 02 02.


Glempas, Jozefas (g. 1929)

Po kunigystės šventimų (1956 m.) Jozefas Glempas baigė kanonų teisės studijas Romoje. 1967 m. tapo asmeniniu Lenkijos Primo kardinolo Stefano Višinskio sekretoriumi, penkiolika metų buvo labai artimu jo bendradarbiu. 1979 m. paskiriamas Varmijos vyskupu, 1981 m. – Varšuvos arkivyskupu ir Lenkijos Primu. Atsistatydino 2006 m. Lenkijos Primo pareigų našta buvo sunki – tiek komunistų valdymo laikais, tiek vėliau. Kardinolas Glempas, kantrus ir atkaklus žmogus, tarnas To, kuris mus pranoksta, kaip jis pats kartais sako, buvo visų vyskupas. Meditacija C Eilinis 2.



Grigalius Antiochietis († 593)

Iš pradžių Grigalius Antiochietis buvo vienos bizantiškos lauros (vienuolyno) Jeruzalėje, vėliau vieno vienuolyno Sinajuje igumenas (vyresnysis), o 570 m. tapo Antiochijos vyskupu po Anastazo. Tvirtas Chalkedono susirinkimo šalininkas visomis jėgomis stengėsi sugrąžinti vienuolynus ir Eufrato žemupio gyventojus į tikrąjį tikėjimą. Meditacija C Kristaus Krikštas.



Grigalius Didysis (540–604)

Šv. Grigalius paeiliui buvo Romos miesto prefektas, vienuolis ir vienuolynų įkūrėjas, diakonas ir popiežiaus pasiuntinys Konstantinopolyje. Galų gale labai niūriu istoriniu laikotarpiu jis tapo popiežiumi. Šis didis mistikas, visada širdyje išsaugojęs vienuoliško gyvenimo nostalgiją, gebėjo būti puikus ganytojas. Jo dvasiniai raštai nulėmė viduramžių maldingumą. Meditacija A VelykosMeditacija B eilinis 11; meditacija C Advento 1.



Grigalius Narekietis (apie 944–1010)

Šv. Grigalius dar visai jaunas buvo patikėtas Nareko vienuolynui Armėnijoje. Čia jis davė įžadus, buvo įšventintas kunigu ir gyveno atsidėjęs darbui bei maldai, karštai mylėdamas Kristų ir Mergelę Mariją. Grigalius parašė įvairių veikalų, o „Maldų knyga“, arba „Sielvartingų giedojimų knygos“, yra šedevras, kuriame Grigaliusatsiskleidžia kaip nuostabus poetas ir didis mistikas. Meditacija B Devintinės.





Grigalius Nazianzietis (329–390)

Šv. Grigalius Nazianzietis kartu su savo draugu šv. Bazilijumi ir jo broliu šv. Grigaliumi Nysiečiu yra vienas iš trijų didžiųjų kapadokiečių. Šio mąstytojo ir poeto gyvenimas buvo labai audringas. Vienuolis, kaip ir šv. Bazilijus, prieš savo valią tapo vyskupu ir vėliau buvo pakeltas į Konstantinopolio Patriarcho sostą. Išvargintas šio miesto intrigų, pasitraukė iš pradžių į Nazianzą, po to – į vienumą, kur parašė savo pagrindinius veikalus.  Meditacija A Kalėdų rytasMeditacija B eilinis 13; Meditacija C Gavėnia 1.



Grigalius Nysietis (apie 335–395)

Nysos vyskupas šv. Grigalius savo brolį šv. Bazilijų visada laikė savo mokytoju, nors pats pranoksta jį gilumu ir teologiniu originalumu. Poetas ir mistikas šv. Grigalius yra stipriausias ir ryškiausias tarp IV amžiaus graikų Tėvų. Jo protas ir talentai nekliudė jam būti labai žmogiškam ir dėmesingam savo brolių reikmėms. Šio vyskupo evangelinė dvasia padarė jį didžiu vargšų gynėju.  Meditacija A Velyknaktis; Meditacija B 11 01; Meditacija C 11 01;.






Guardinis Romanas (Romano Guardini, 1885–1968)

Romanas Guardinis gimė Italijoje 1885 m. Parašė daugelį teologinių ir dvasinių veikalų, iš kurių žinomiausias yra „Viešpats“. Visai jaunas jis atvyko į Maincą ir priėmė Vokietiją kaip savo intelektualinę tėvynę. Kunigas, įvairių Vokietijos universitetų dėstytojas, jis apibūdinamas kaip giliai egzistencinio žvilgsnio į krikščionišką gyvenimą žmogus. Jis niekada neatskyrė malonės srities nuo prigimties, bet, artimai priglusdamas prie Apreiškimo, parodė Dievą, įsikišantį į žmonių ir kiekvieno žmogaus istoriją. Tačiau šis Dievas, toks mums artimas Jėzuje Kristuje, gerbia mūsų laisvę, rizikuodamas regėti savo meilę išjuoktą ir išduotą. Meditacija A Advento 3; Meditacija B Velykų 3; Meditacija C Eilinis 32.



Gvigonas I (Guigonus Cartusiensis, 1084–1136)

Įstojo į Didžiojo Šartrezo (Grande Chartreuse) kartūzų vienuolyną būdamas 23 metų amžiaus. Po trejų metų buvo išrinktas penktuoju prioru ir juo liko iki mirties 1136 m. 1132 m. Didžiojo Šartrezo vienuolyną sugriovė lavina; Gvigonas jį atstatė dabartinėje vietoje. Taipogi jam būnant prioru įkurti kiti pirmieji kartūzų vienuolynai. Didis senųjų ir to meto vienuolių įstatymų žinovas surašė „Kartūzų papročius“, kuriuos kartūzai perduodavo vieni kitiems žodinės tradicijos būdu. Gvigonas padarė didelę pažangą vienijantis su Dievu vienumos gyvenime, jis yra „Meditacijų“ autorius. Jo laiškai liudija išmintį ir plačius ryšius. Meditacija C Eilinis 15.