Spausdinti

Birželio šventieji

 
1           Šv. Justinas, kankinys
11         Šv. Barnabas, apaštalas
19         Šv. Romualdas, abatas
21         Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis
24         Šv. Jono Krikštytojo gimimas






Šv. Justinas (apie 100–165)

Šv. Justinas gimė Nabluse, Samarijoje, pagonių šeimoje, II a. pradžioje. Dar labai jaunas susidomėjo filosofija, perėjo įvairias graikiškas minties mokyklas, o apie 130 m. pažino Kristų. Po to apsistojo Efeze, vėliau Romoje, kur atidarė mokyklą. Ten apie 150 m. parašė „Pokalbį su žydu Trifonu“ ir dvi apologijas. Tiesus ir broliškas šv. Justinas buvo įskųstas kaip krikščionis. Jam drauge su kitais krikščionimis buvo nukirsta galva, valdant Markui Aurelijui, imperatoriui filosofui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 




 

 

 

Šventieji Marcelinas ir Petras

Marcelinas buvo Romos kunigas, o Petras turbūt egzorcistas. Anot popiežiaus šv. Damazo liudijimo, jie buvo pasmerkti mirti imperatoriaus Diokleciano persekiojimų metu, apie 304 ar 305 m. Jie buvo pro krūmus nuvesti į nukankinimo vietą ir priversti savo rankomis išsikasti sau kapus, kad jų palaidojimo vieta liktų nežinoma, bet viena pamaldi romietė priglobė jų kūnus ir juos palaidojo kapinėse „Prie dviejų laurų“, esančiose prie Labikano kelio.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 




 

 

 




 

 

Šv. Karolis Luanga ir jo draugai (1865–1886)

Ugandos karaliaus Muangos (Mwanga) tarnas šv. Karolis buvo pakrikštytas 1885 m. lapkritį ir gyvas sudegintas kitų metų birželį Namuojonge. Jo kankinystės draugai, 21 jaunuolis – nuo 13 iki 30 metų amžiaus, dauguma karaliaus pažai, beveik visi neseniai pakrikštyti, keturi jų dar katechumenai, šv. Karolio pakrikštyti prieš pat mirtį. Jie visi buvo žiauriai nukankinti už tai, kad atsisakė paklusti neskaisčioms karaliaus vilionėms.


























 

 

Šv. Bonifacas (apie 680–754)

Keturiolikmetis Vinfridas įstojo į Ekseterio benediktinų (Anglija) vienuolyną, po to 710 m. buvo įšventintas kunigu Vinčesterio vyskupijoje. Pirmoji jo misija į Vokietiją (716 m.) baigėsi nesėkme. 718 m. jis nuvyko į

Romą gauti popiežiaus Grigaliaus II palaiminimo leidžiantis evangelizuoti Bavariją, Hesę, Fryziją, Tiuringiją ir Frankoniją. 723 m. konsekruotas vyskupu, vėliau, tapęs legatu ir Mainco arkivyskupu, įkūrė daug vyskupijų ir vienuolynų. Jo gyvenimą vainikavo kankinystė Dokune, Fryzijoje, 754 m., kur buvo nužudytas pagonių. Germanijos apaštalas šv. Bonifacas taip pat pertvarkė frankų Bažnyčią.

 



 



















 

Šv. Norbertas (1085–1134)

Norbertas Genepietis gimė Renanijoje apie 1085 metus kilmingoje šeimoje. Gyveno gana pasaulietišką gyvenimą, tačiau buvo paskirtas Ksanteno kolegijos kanauninku ir ėjo bažnytines pareigas šalia imperatoriaus Henriko V. Per vieną perkūniją, kai vos išvengė mirties, jis patyrė atsivertimą (1115 m.). Nuo tada pradėjo naują atgailos ir apaštalavimo gyvenimą. Tapęs kunigu ėmė pamokslauti kunigams, idant ir juos paskatintų gyventi pagal Evangeliją, tačiau šitai sukėlė priešiškumą ir Norbertui teko palikti Vokietiją. Išvyko be aiškaus tikslo, pagaliau apie 1120 m. apsistojo miške prie Laono Premontrė vietovėje Prancūzijoje. Čia jis įgyvendino savo siekį – įkūrė reguliariųjų kanauninkų bendruomenę, gyvenančią pagal šventojo Augustino regulą. Jo tikslas – atnaujinti kunigiją per bendruomeninį gyvenimą, dieviškojo oficiumo šventimą ir tautos evangelizaciją. Po šešerių metų Norbertas buvo paskirtas Magdeburgo vyskupu. Įtrauktas į svarbius Bažnyčios ir imperijos reikalus jis itin uoliai darbavosi reformuojant Bažnyčią, tai nuo Grigaliaus VII buvo visų krikščionijos pastangų siekinys. Tam šventasis sėmėsi drąsos Eucharistijoje ir meilėje Mergelei Marijai. Išsekęs nuo darbų Norbertas mirė 1134 metais.

 

 

 








 

 

 

 

 

 

 

 






 

 

 

 

Šv. Efremas (apie 306–373)

Rašytiniai duomenys apie šv. Efremą labai skurdūs. Žinoma tik tiek, kad jis gimė apie 306 m. Nisibėje (Sirija) ir visą gyvenimą buvo diakonas. Šv. Efremas tvirtai gynė tikrąjį mokymą nuo arijonų erezijos. Jis išplėtojo himnų kūrybą, pagrįsdamas Rytų Bažnyčioje tebetęsiamą tradiciją. Poetinis talentas leido jam perteikti tikėjimą ir maldingą Kristaus ir Mergelės Marijos garbinimą reikšmingu kūriniu, kuris, nepaisant tam tikrų trūkumų, išlieka lyrinės literatūros perlas.

 

 

 

 

 




















 

 

Šv. Barnabas

Barnabas, kurio krikšto vardas buvo Juozapas, gimė Kipre ir buvo vienas iš pirmųjų krikščionybės mokinių. Apaštalų darbuose pasakojama, kaip jis pardavė savo lauką ir pinigus atnešė apaštalams. Pastarieji jį pavadino Barnabu, o tai reiškia „tas, kuris moka paguosti“. Šis „geranoriškas žmogus, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“ visada pasirodo tuomet, kai reikia nuslopinti ginčus, sutaikinti skirtingus požiūrius. Jis atvedė Paulių pas apaštalus, vėliau šis apaštalas pasiėmė jį į savo pirmąją misijų kelionę. Po Jeruzalės susirinkimo 49 metais tarp šių vyrų kilo nesutarimų ir jiedu pasuko skirtingais keliais. Barnabas pasiekė Kiprą, kur, kaip liudija tradicija, buvo nukankintas netoli Salamino.

 





























Šv. Antanas Paduvietis (1195–1231)

Šventasis Antanas gimė Lisabonoje 1195 metais ir per krikštą gavo Ferdinando vardą. Labai jaunas pasirinko šventojo Augustino atsiskyrėlius, pas kuriuos tapo kunigu. Mažųjų brolių, kuriuos Pranciškus buvo išsiuntęs į Maroką, kankinystė jį labai sukrėtė, tad pasiprašė priimamas į pranciškonišką šeimą. Joje 1212 metais jis tapo broliu Antanu. Po generalinės kapitulos 1221 m., kurioje sėdėjo šalia šventojo Pranciškaus, jame atsiskleidė ypatingos pamokslininko ir diskutuotojo dovanos. Jis buvo išsiųstas į Šiaurės Italiją ir į Prancūziją, kur plito katarų doktrinos. 1230 m. jis atvyko į Paduvą ir po metų čia mirė, sulaukęs vos 36-erių. Pomirtinė Antano veikla tęsėsi. Praėjus mažiau nei metams nuo mirties, jis buvo kanonizuotas (1232 m. gegužės 30 d.), o stebuklų jo užtarimo dėka vis daugėjo.

 























 

Šv. Romualdas (951–1027)

Romualdas gimė Rovenoje, Italijoje, Onesti kunigaikščių šeimoje, po palaidos jaunystės jis išgirdo Viešpaties kvietimą atsiskyrėlio gyvenimui. Jis statėsi ermitažus prie kai kurių abatijų Klasėje, Venecijoje, Kuksoje ir kitose Italijos vietovėse, kad ten gyventų atsiskyrėlio gyvenimą kartu giedodamas vienuolių liturgiją. Tik Val del Kastro ir vėliau Kamaldoli vietovėje Apeninuose jis galėjo įgyvendinti savo siekį visam laikui. Mirdamas šv. Romualdas meldė savo brolius palikti jį vieną su Dievu. Taip vienatvėje jis išėjo pas Viešpatį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šv. Aloyzas Gonzaga (1568–1591)

Septyniolikmetis Aloyzas atsisakė Mantujos princo paveldėtojo teisių ir po metų įstojo į Jėzaus Draugiją. Paauglystėje šv. Aloyzas buvo įširdus, nekantrus, valdingas, bet jis nusižemino prieš Dievą ir per penkerius noviciato ir studijų metus išmoko kovoti su savivale bei priklausyti nuo vyresniųjų. Slaugydamas maro aukas jis susirgo ir mirė. Šv. Aloyzas buvo pasirengęs susitikti dieviškąją Meilę, jam buvo 23 metai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šv. Paulinas Nolietis (354–431)

Šv. Paulinas gimė Bordo mieste, Prancūzijoje, Romos patricijaus šeimoje. 378 m. tapo konsulu, susituokė. Drauge su žmona valdė žemes tarp Akvitanijos, Ispanijos ir Italijos; buvo labai turtingi. 390 m. Paulinas priėmė krikštą ir ėmė dalinti savo gėrybes vargšams. Mirus vieninteliam vaikui, pora dar labiau atsiskyrė nuo pasaulio, gyveno beveik kaip vienuoliai, pasitraukė į Ispaniją, po to į Nolės miestą Kampanijoje. 409 m. Nolės žmonės išrinko Pauliną vyskupu. 22 metus jis valdė liaudį su dėmesingu gerumu, maitino ją mokymu ir liudijo didelę moralinę jėgą prieš barbarus, užpuolusius Italiją.

 

Jonas Fišeris ir Tomas Moras (mirę 1535)

Jonas Fišeris gimė 1469 m., studijavo Kembridže, tapo šio universiteto kancleriu. 1504 m. paskirtas Ročesterio vyskupu, pasižymėjo nusižeminimu, meile vargšams ir karšta malda. Tomas Moras jaunesnis už Joną Fišerį devyneriais metais. Išsilavinimą gavo Oksforde, studijavo teisę. Mirus pirmajai žmonai vedė antrą kartą, buvo puikus vyras, atsidavęs šeimos tėvas, švelnus ir meilus, pavyzdingas auklėtojas. 1516 m. išleido garsiąją „Utopiją“. 1524 m. karalius Henrikas VIII pasirinko T. Morą kancleriu. Tačiau nepritardamas karaliaus skyryboms T. Moras atsisakė savo pareigų. Fišeris ir Moras tuomet drauge atsisakė pripažinti dvasinę karaliaus viršenybę Anglijos Bažnyčiai. Neseniai paskirtam kardinolu Jonui Fišeriui buvo nukirsta galva Londone 1535 m. birželio 22 d., o Tomas buvo tokiu pat būdu nužudytas liepos 6 d.

 








































Šv. Kirilas Aleksandrietis (376–444)

Aleksandrijos patriarchas ir Bažnyčios mokytojas šv. Kirilas neabejotinai yra viena iš ryškiausių V amžiaus asmenybių. Jo vardas susijęs su Efeso Susirinkimu (430 m.), kuriame Mergelė Marija buvo paskelbta Theotokos, t. y. Dievo Gimdytoja. Šio iškilmingo pareiškimo tikslas buvo išaiškinti Dievo Sūnaus įsikūnijimo tikrumą, kuriuo suabejota dėl Nestorijaus interpretacijų. Aplinkybių verčiamas Kirilas daug rašė apie Įsikūnijimą. Šiuo kritiniu laikotarpiu tvirtas tikėjimas ir nuolatinis mąstymas apie šią doktriną jį įkvėpė be galo turtingai ir giliai kristologinei sintezei.



































 

Šv. Ireniejus Lijonietis (apie 130–202)

Kilęs iš Mažosios Azijos Šv. Ireniejus yra pirmas didis patristikos amžiaus teologas. Jo mintis, iš pagrindų įkvėpta Biblijos, yra kartu paprasta, gyvybinga ir gili. Vadovaudamas Liono Bažnyčiai, Ireniejus labiausiai išgarsėjo kaip krikščionių rašytojas, aiškiai dėstantis tikėjimo tiesas ir aistringai kovojantis su erezijomis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šv. Petras ir Paulius

Simonas, Jonos sūnus ir Andriejaus brolis, yra mokinys, kuris turėjo privilegiją pirmasis išpažinti Kristaus dievystę: „Tu esi gyvojo Dievo Sūnus“, atsakė jis Jėzui, kuris tuomet davė jam Petro vardą ir padarė jį savo Bažnyčios pamatu. Paulius, atsivertęs ant Damasko kelio, su dar didesniu uolumu skelbė pagonims nukryžiuotąjį Jėzų Kristų, nei prieš tai persekiodamas krikščionis. Jėzaus Kristaus Evangelijos meilė nuvedė juodu į Romą, kur jie iškentė kankinystę imperatoriaus Nerono laikais. Petras 64 m. buvo nukryžiuotas žemyn galva pagal tradiciją, o Pauliui nukirsta galva 67 m. Romos Bažnyčia savo kulte niekada jų neišskyrė.

 Liturginiai tekstai 06 29 d.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai

Pirmieji Romos Bažnyčios kankiniai buvo imperatoriaus Nerono apkaltinti miestą 64 m. nusiaubusio gaisro sukėlimu. Jie buvo labai žiauriai nukankinti. Romos martirologas liudija: vieni, aprengti žvėrių kailiais, buvo sudraskyti šunų, kiti – nukryžiuoti, kiti buvo padegti ir tapo gyvais naktį apšviečiančiais fakelais. Visi jie – apaštalų mokiniai – buvo pirmieji kankiniai, kuriuos Romos Bažnyčia išsiuntė pas Viešpatį.