Gegužės šventieji
Atanazas Aleksandrietis (apie 296–373)
Šv. Atanazas, Aleksandrijos vyskupas, atsidėjo kovai su arijonizmo erezija, neigusia Žodžio dievystę. Jis drąsiai gynė Nikėjos susirinkimo išpažinimą tuo laikotarpiu, kai politinė valdžia ir dauguma vyskupų susivienijo prieš Nikėjos tikėjimo išpažinimą; dėl to daugiau nei septyniolika metų praleido tremtyje. „Traktate apie Žodžio Įsikūnijimą“ jis stengiasi mums įrodyti, kad negalėtume būti išgelbėti kitaip, kaip tik Dievui tikrai prisiėmus žmogišką prigimtį Kristaus asmenyje.
Šventieji Pilypas ir Jokūbas

Šventieji Nerijus ir Achilas
Šv. Pankratas

Fatimos Švč. Mergelė Marija
1917 m. popiežius Benediktas XV organizavo maldų į Mariją visų malonių Tarpininkę „kryžiaus žygį“, kad būtų išgelbėtas pasaulis, kurį tuomet niokojo Pirmasis pasaulinis karas. Po savaitės nerimastingas jo kvietimas gavo atsakymą iš pačios dieviškosios Tarpininkės lūpų. Nuo gegužės iki spalio, kiekvieno mėnesio 13 d., Mergelė Marija pasirodydavo trims piemenėliams (Liucijai, Pranciškui ir Jacintai) Fatimoje (Portugalija); „Motiniškai susirūpinusi Švč. Mergelė Marija atėjo čia, į Fatimą, prašyti žmonių nebeįskaudinti Dievo, mūsų Viešpaties, kuris jau taip labai įskaudintas“.
Motinos širdies skausmas skatina kreiptis į savo vaikus, kurių likimas pavojuje. Piemenėlių Ji taip pat prašo: „Melskitės, daug melskitės ir aukokite aukas už nusidėjėlius; tiek daug sielų patenka į pragarą, nes nėra kas melstųsi ir aukotųsi už jas…“ Fatimos žinia – tai raginimas atsiversti, kvietimas, kad žmonija nebūtų bendrininkė „slibino“, kurio „uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn“ (Apr 12, 4). „Galutinis žmogaus tikslas – tai Dangus, tikrieji jo namai, kur dangiškasis Tėvas su gailestinga meile visų laukia“, – sakė Jonas Paulius II 2000 m. gegužės 13 d. Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos metu.
Šv. Motiejus
Kaip Izraelio tautos pagrindas buvo dvylika Jokūbo sūnų, taip ir Bažnyčia įkurta ant dvylikos apaštalų. Todėl po Judo išdavystės reikėjo jį pakeisti. Motiejus, sekęs Kristų nuo jo Krikšto iki Žengimo į Dangų, burtų keliu buvo išrinktas tapti dvyliktuoju apaštalu. Nepamainoma šio apaštalo patirtis – girdėjo Kristaus mokymą, gyveno Jo artumoje, valgė ir gėrė su Juo po Jo prisikėlimo – leido šv. Motiejui būti Prisikėlusiojo liudytoju ir patvirtinti šį liudijimą savo krauju.
Šv. Andriejus Bobola
Gimęs 1591 m. Sandomieže (Sandomierz, Lenkija), Andriejus Bobola 1611 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. 1622 m. įšventintas kunigu jis buvo vienos Vilniaus marijinės kongregacijos pamokslininkas ir vadovas. Nuo 1636 m. jis tapo keliaujančiu misionieriumi ir siekė sutaikyti stačiatikius su Šventuoju Sostu. Iš tiesų XVII amžiaus rytinėje Lietuvos–Lenkijos dalyje padėtis buvo sunki. Šiose žemėse kryžiavosi Romos ir Maskvos įtakos. Kai kurie iš krikščionių stačiatikių siekė vienybės su Roma, kiti – ne. Lotyniškoji kultūra traukė Rusijos diduomenę. Stačiatikiai jautėsi pavojuje, susidėjo su kazokais, kurie vykdė tam tikrą kryžiaus žygį prieš katalikus. Bogdanas Chmielnickis, kazokų pulkininkas, greičiausiai dėl politinių motyvų buvo didelis stačiatikybės gynėjas ir ėmė negailestingai kovoti su Lietuvos Brastos unijos unitais ir Lenkijos Karalyste. Šiuo žiauraus Bažnyčios persekiojimo laikotarpiu Andriejus stiprino daugelio katalikų tikėjimą. Kazokų suimtas ir žiauriai kankintas jis atidavė savo dvasią Dievui 1657 m. Janove (Ivanove?). 1938 m. Pijus XI jį paskelbė šventuoju.
Šv. Jonas I († 526)
Išrinktas popiežiumi 523 m., Jonas I, italas iš Toskanos, 526 m. grasinant arijonui ostrogotų karaliui Teodorikui, buvo pasiųstas į Konstantinopolį pas imperatorių Justiną I, kad šis nebesipriešintų arijonizmui. Joną šiltai priėmė ir jis iškilmingai aukojo šv. Velykų Mišias Šv. Sofijos sobore. Imperatorius nenusileido Teodoriko reikalavimams, todėl šis įmesdino Joną I į kalėjimą, kur jis mirė iš bado 526 m.
Šv. Bernardinas Sienietis (1380–1444)
Nenuilstamai uolus ir net aistringas liaudies pamokslininkas šv. Bernardinas priklausė Šv. Pranciškaus ordinui, prie kurio atnaujinimo prisidėjo. Gimęs 1380 m. Sienos apylinkėse Bernardinas išvaikščiojo Italiją skersai išilgai, visur mosuodamas lentele su Jėzaus vardu ar jo monograma. Apskųstas Romai, įtartas erezija, vėliau reabilituotas popiežių Martyno V, po to Eugenijaus IV. Išsekęs nuo triūso mirė 1444 m. ir buvo kanonizuotas po 6 metų. Galima dvejoti ar sekti Bernardinu kuriant hiperboles, kuriomis jis apsupa Išganytojo vardą, bet reikia pripažinti jį didelio šventumo teologu, kuris, be kita ko, nuostabiai išvystė visuotinio Kristaus pirmumo ir Marijos tarpininkavimo tezę. Jo meilė vargšams tapo legenda.
Šv. Kristoforas Magaljanesas (1869–1927) ir jo draugai, kankiniai
Šv. Rita Kašietė (1381–1457)
Italė iš Spoleto Rita ištekėjo už grubaus ir blogo vyro, kuris namuose smurtaudavo, bet jį Rita įstengė sutaikyti su Dievu iki jo nužudymo. Du jų sūnūs, norėdami atkeršyti už tėvo mirtį, buvo pasirengę taip pat žudyti. Rita maldavo Dievą verčiau pasišaukti juos pas save, nei leisti jiems tapti žmogžudžiais. Dievas išklausė jos maldą. Rita įstojo į augustinijonių vienuolyną Kascijoje (Cascia), Ombrijoje, kur ji tapo didžios kantrybės ir atjautos pavyzdžiu.
Beda Garbingasis (apie 673–735)
Gimęs Džerou, Anglijoje, šv. Beda dar gyvas būdamas buvo pramintas Garbinguoju. Visi mylėjo šį kuklų, uolų, išsilavinusį vienuolį kunigą ir juo žavėjosi. Vos septynerių metų sulaukęs, buvo patikėtas vienam Nortumbrijos vienuolynui, ten tapo vienuoliu. Visą gyvenimą šv. Beda praleido Džerou ir kaimyniniame Vermuto vienuolyne, studijuodamas ir mokydamas. Jo gausūs traktatai mums perteikia Bažnyčios Tėvų ir ypač šv. Augustino mokymą. Svarbiausias jo veikalas yra „Anglijos Bažnyčios istorija“.
Šv. Grigalius VII (1021–1085)
Vienuolis Hildebrandas 1059 m. tapo vienuolyno abatu, buvo penkių popiežių patarėjas kaip archidiakonas, galiausiai išrinktas popiežiumi 1073 m. pasivadino Grigaliumi VII. Jis sugrąžino
Visuotinei Katalikų Bažnyčiai pirminį jos orumą, dėdamas visas pastangas, kad saugotų ją „laisvą, skaisčią ir katalikišką“. Per dvylika pontifikato metų Grigalius VII išplėšė Bažnyčią iš pasaulietinės
valdžios rankų, ekskomunikavo nevertus vyskupus, nuvertė imperatorių vokietį Henriką IV ir niekada neapsvaigo nuo turimos valdžios: jis žinojo esąs Kristaus vietininkas ir Petro įpėdinis, ir suvokė, jog kalba jų vardu.
Šv. Marija Magdalena de Paci (1566–1607)
Gimusi Florencijoje šv. Marija Magdalena sulaukusi šešiolikos įstojo į Basųjų karmeličių ordiną. Ji pasižymėjo meile Bažnyčiai, aukojo savo gyvenimą Dievui, melsdama pasauliui dvasinio atsinaujinimo. Gyvendama maldos ir atsižadėjimo gyvenimą, apdovanota mistinėmis malonėmis, kentėdama vidinį nuskaistinimą, ji rodė savo seserims kasdienės nesilpstančios ištikimybės vienuoliškiems skaistumo, klusnumo ir neturto įžadams pavyzdį.
Šv. Pilypas Nėris (1515–1595)
Pilypas Neris atvyko į Romą būdamas 26 metų ir ten pasišventė apaštalavimui, nors ir norėjo vykti į tolimas misijas. Jis pasišventė jaunuomenei, ligoniams, kaliniams, neturtingiems piligrimams, 1551 m. įšventintas kunigu, – mažų ir didelių žmonių išpažinčių klausymui. Drauge su keturiolika bendražygių jis įkūrė kongregaciją, tapusia Oratorija, vienuoliško gyvenimo centru Romoje. Šv. Pilypas yra džiaugsmo šventasis. Džiaugsmas jam yra meilės vaisius ir kelias, vedantis į meilę.
Šv. Augustinas Kenterberietis († 604)
Šv. Augustinas buvo Romos šv. Andriejaus benediktinų vienuolyno prioras, kai popiežius Grigalius Didysis pasiuntė jį su 40 palydovų evangelizuoti Anglijos, tuomet valdytos Saksų. Jį palankiai priėmė Kento karalius Etelbertas, kuris įkurdino jį Kenterberyje, savo karalystės sostinėje, ir pats netrukus atsivertė. 597 m. šv. Augustinas buvo konsekruotas vyskupu Arlyje, Prancūzijoje, bet grįžo į Angliją dėti Bažnyčios pamatų.