Įvadas AB 12 08
Švč. Mergelės Marijos nekaltasis prasidėjimas
Iškilmė
II a. šv. Ireniejus jau nujautė Marijos nekaltąjį prasidėjimą, sveikindamas Mariją kaip „naująją Ievą“. Lygiai taip šv. Augustinas, nors primygtinai ir teigė gimtosios nuodėmės visuotinumą, iš pagarbos Viešpačiui nenorėjo kelti nuodėmės klausimo, kalbėdamas apie Mergelę Mariją. Nuo VIII a. Rytų krikščionys šventė Marijos Prasidėjimą. Anglijoje ši šventė pradėta švęsti XII a. ir ypač pranciškonų dėka paplito Vakaruose, o XV a. tapo beveik visuotine. 1854 m. popiežius palaimintasis Pijus IX patvirtino šią senovinę krikščioniškojo pamaldumo tradiciją ir paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą.
Savo prasidėjimu Marija yra nekalta; ji vienintelė pagedusioje žmonijoje niekada neturėjo gimtosios nuodėmės dėmės. Dievas taip „parengė tinkamą būstą savo Sūnui“ ir „dėl būsimos savo Sūnaus mirties nuopelnų apsaugojo Mariją nuo bet kokios dėmės“.
Nekaltasis Prasidėjimas ne tik apsaugo Mariją nuo blogio; tai malonės pilnatvė: Dievas ją „apdovanojo malonės pilnybe“ ir „apgaubė teisumo apsiaustu“. Kaip ir Ėmime į dangų, Nekaltajame Prasidėjime Marija – būsimosios Bažnyčios pirmavaizdis: Dievas leido Marijai „būti aušra Bažnyčios – nuostabiai gražios ir nesuteptos Kristaus sužadėtinės“, nuotakos be raukšlės, be dėmės, spindinčios grožiu, „šventos ir nesuteptos“ (Ef 5, 27).