Įvadas AB Didysis penktadienis
Kristaus kančios pamaldos
Šios dienos liturginis vyksmas švenčiamas, jei tik įmanoma, apie 15 val., Jėzaus mirties valandą. Jis prasideda labai išplėtota Žodžio liturgija, tačiau po jos nėra Eucharistijos maldos, nekonsekruojama duona ir vynas, taigi nėra eucharistinės aukos. Vietoj jų vyksta šv. Kryžiaus garbinimas; liturginio vyksmo pabaigoje dalijama komunija tik duonos – išvakarėse konsekruotosios ostijos pavidalu.
Taigi Kristaus Kančios pamaldas sudaro trys dalys: žodžio liturgija, Kryžiaus pagerbimas ir komunija. (Lietuvoje ketvirtoji dalis – procesija į Kristaus kapą.)
Pirmas Žodžio liturgijos skaitinys – iš Izaijo knygos. Ketvirtoje Tarno giesmėje, žydų tradicijos pripažintoje mesijine ištarme, pristatomas Kenčiantis tarnas. Jis nekaltas, tačiau prisiima visos žmonijos kaltes ir nuodėmes. Jo mirtis yra permaldavimo auka. Tarnas perduriamas dėl mūsų kalčių. Antrame skaitinyje iš Laiško žydams Jėzus pristatomas kaip Naujosios Sandoros vyriausiasis kunigas, kunigas ir auka vienu metu, vienintelis Dievo ir žmonių tarpininkas. Šiam skaitiniui aidu atsako atliepas iš Laiško filipiečiams: „Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Kaip Evangelija panaudojama Kristaus Kančia pagal šv. Joną. Dažniausiai ji giedama trimis balsais; Kristaus žodžiai išsiskiria neprilygstamu kilnumu ir tikslumu. Pasakotojas (vaizduojantis evangelistą šv. Joną) savo ruožtu santūriai pabrėžia kai kurias mistinę prasmę turinčias smulkmenas, pavyzdžiui, Marijos ir Jono Kryžiaus papėdėje sceną arba sceną, kurioje kareiviui ieties smūgiu pervėrus Jėzaus šoną, iš jo išteka kraujo ir vandens.
Po šios ilgos Evangelijos Bažnyčia kalba visuotinę maldą už visą žmoniją. Po kiekvienos diakono perskaitytos intencijos tyliai meldžiamasi atsiklaupus, o pabaigos maldą kalba celebrantas. Su apaštališku rūpesčiu Bažnyčia meldžiasi už atsiskyrusiuosius brolius krikščionis, žydus ir visus dar neturinčius aiškaus tikėjimo į Dievą.
Pasibaigus Žodžio liturgijai, Bažnyčia šią Viešpaties mirties minėjimo dieną atlieka iškilmingą šv. Kryžiaus garbinimą. Kartais ši apeiga nustebina netikinčiuosius. Iš tiesų šiuo žiaurios Kristaus mirties simboliu garbinamas atperkantis kraujas, susigėręs į kančios medį. Paprastai garbinimą lydi priekaištų giesmė (improperium): du chorai atsako vienas kitam lotyniškai ir graikiškai, paliudydami tolimąją epochą, kai šios dvi kalbos kartu gyvavo Romos mieste. Šioje giesmėje Kristus kreipiasi į Senosios Sandoros tautą, priešpriešindamas Kančios detales ir Dievo geradarybes savo tautai.
Šios dienos liturgijos vyksmas baigiamas komunijos vien duonos pavidalu dalijimu. Pirmiausia kalbama malda „Tėve mūsų“, parengianti Kristaus Kūno priėmimui, o pabaigos malda nukreipia mintis į Eucharistijos laiduojamą prisikėlimą.
Nuo šio momento iki Velykų vigilijos pradžios liturgija apsiriboja Biblijos skaitiniais ir ypač psalmių bei atliepų giedojimu. Visa Bažnyčia budi prie kape gulinčio Kristaus kūno.