Spausdinti

Įvadas BC Eilinis 9


Liturginiai tekstai B


Šio sekmadienio koloritas, lyginant su ankstesniaisiais, pasikeičia. Nuo dėkojimo pereiname prie maldavimo, nuo džiaugsmo – prie rimto mūsų skurdo įsisąmoninimo (ĮP, KP a). Toks yra žmogaus ir krikščionio gyvenimas.
Bet Viešpats teikia savo paramą mūsų kovoje su blogiu, esančiu mumyse ir supančiu mus iš visų pusių. Pirmiausia yra jo Apvaizda, kuri „niekad neklysta“ (PM). Ar kartą gyvenime suvokę, jog Dievas yra Tėvas, neturėtume būti ­apsaugoti nuo bet kokio kartėlio supratus nuodėmės rimtumą blogio akivaizdoje? „Žinome“, – sako šventasis Paulius, „kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Taip pat Kristus mums dovanoja stiprybę savo Eucharistijos, kuri mus apvalo (AM), nes ji yra auka už nuodėmę, ir jis „mums vadovauja Šventąja Dvasia“ (KM).
Liturgija, primindama Jėzaus žodžius apie maldos veiksmingumą (KP b), mums įteikia dar vieną ginklą prieš bet kokį gundymą nusivilti. Tačiau Dievui neužtenka, kad mes jam sakytume: „Viešpatie, Viešpatie“ (Mt 7, 21). Jis laukia mūsų gyvenimo darbų (KM). Darbuotis dėl Dievo „gyvenant pasauliečių luome ir rūpinantis žemės reikalais“ (malda už pasauliečius) – tai „nugalėti piktą gerumu“ (Rom 12, 21).