Spausdinti

Įvadas C Didysis Šeštadienis



Didįjį šeštadienį nėra nei Eucharistijos, nei Žodžio litur­gijos. Šią dieną švenčiama tik Valandų liturgija. Vis dėlto tai nėra paprastas šventės laukimas. Mes susikaupiame prisimindami Kristų kape, bet taip pat priglundame prie slėpinio, kurį išpažįstame tikį, kai kalbame Apaštalų tikėjimo išpažinimą: „Tikiu į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris nužengė į pragarus“. Kristaus nužengimas į pragarus, tai yra į mirusiųjų buveinę, yra esminis Velykų slėpinio taškas. Jis pratęsia kryžiaus pažeminimą ir parodo tikrumą Jėzaus mirties, kurio siela tikrai patyrė atsiskyrimą nuo kūno bei prisijungė prie kitų teisiųjų sielų. Bet Kristaus nužengimas į mirusiųjų buveinę išreiškia ir jo pergalės didybę: į gyvenimą jis pakilo iš bedugnės gelmės. Tuo pat metu jau prasideda ši pergalė: Kristus Viešpats nužengė pas tuos, kurie jo laukė, kad paskelbtų, jog jų išlaisvinimas arti. Nužengimas į pragarus yra išeities taškas didžiojo proveržio, kuris per prisikėlimą iškels jį į jo žengimo dangun šlovę: „O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus“ (Ef 4, 10).
Valandų liturgijoje meldžiamės šiais žodžiais: „Visagali amžinasis Dieve, Tavo vienatinis Sūnus nužengė į žemės gelmes ir iš ten šlovingas pakilo. Suteik malonę, kad Tavo tikintieji, krikštu su Juo palaidoti, su Juo prisikėlusiu pasiektų amžinąjį gyvenimą“.