Spausdinti

Įvadas BC Eilinis 32

 

Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C

Šį lapkričio sekmadienį, kai gamta mums primena, jog visa turi suirti (plg. 2 Pt 3, 11), liturgijoje randame velykinių Ganytojo įvaizdžių, kuris mus veda į savo vešlias ganyklas (KP 1), ir Prisikėlusiojo, dalinančio duoną Emauso mokiniams (KP 2). Kiekvienas sekmadienis – tai Velykos; kiekvienas sekmadienis atnaujina mūsų viltį pasiekti tėvynę, į kurią keliaujame. Bet kiekvieną sekmadienį atrandame ir Kristų, kuris veda savo Bažnyčią žemės keliais bei jo Dvasią, kuri mus lydi.
Štai šiandien maldoje pasirodo Kažkas, kas neabejotinai buvo per mažai minimas nuo Velykų laiko, – Šventoji Dvasia, kurią maldaujame, kad ji „vestų tiesiu keliu ir suteiktų ištvermės malonę“ mums, „aplankytiems dangiškos malonės“ (KM). Šie paskutiniai žodžiai yra aiški užuomina apie Sekmines ir mūsų sutvirtinimą (Apd 1, 8). Eucharistijos maldoje prašome, kad Dievo tautą „Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn“ (II EM). Gaivinami Šv. Dvasios esame „Kristuje vienas kūnas ir viena siela“; tada „Kristus įteikia mus Dievui kaip amžiną dovaną“ (III EM). Čia prisimenamas Dvasios vaidmuo kiekvieno pakrikštytojo gyvenime: tiesos Dvasia suteikia jam galią atskirti tiesą, patraukia prie moralinio tiesumo. Šv. Dvasia – didelė jėga, išlaisvinanti iš vidaus, kad leistų mums vykdyti Dievo valią be jokių „kliūčių“ (PM).