Spausdinti

Įvadas C Eilinis laikas


Eiliniu vadinama tai, kas dera su paprasta dalykų tvarka, be ypatingos būklės. Dėl to eilinio laiko vardas buvo duotas visoms metų savaitėms, neįeinančioms į Advento, Kalėdų, Gavėnios ir Velykų laikus. Trisdešimt trys arba trisdešimt keturios, priklausomai nuo metų, eilinio laiko savaitės prasideda po sausio 6 d. einančiu sekmadieniu ir tęsiasi iki Pelenų trečiadienio, pradedančio Gavėnią. Pertrauktos iki Sekminių, jos vėl tęsiasi nuo pirmadienio po Sekminių iki Advento.
Kai kurie eilinio laiko sekmadieniai visada užleidžia vietą Viešpaties šventėms: sekmadienį po sausio 6 d. švenčiamas Kristaus Krikštas arba, kai kuriais metais, Kristaus Apsireiškimas; paskutinį Eilinio laiko sekmadienį švenčiama Kristaus – Visatos Valdovo iškilmė; sekmadienį po Sekminių švenčiama Švenčiausiosios Trejybės iškilmė ir kitą sekmadienį – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Tol, kol Velykų šventės data bus kintama, eilinio laiko sekmadienių serija prieš Gavėnią ir po Sekminių irgi bus kintama.
Eilinio laiko sekmadieniams dera pritaikyti tai, kas bendrai sakoma apie sekmadienį: tai savaitinis Velykų šventimas, diena, kai krikščionys susirenka klausyti Dievo žodžio ir drauge dalyvauti Viešpaties vakarienėje. Šiais sekmadieniais skaitiniai skaitomi nustatyta seka. O priegiesmių ir maldų tekstai pateikiami labai lanksčia forma. Kiekvienų Mišių įvaduose stengtasi iškelti į šviesą maldų, jau seniai perteikiančių Bažnyčios meldimąsi, turinį ir nušviesti jas bibliniais Įžangos ir Komunijos priegiesmių tekstais. Šitaip išryškėja tam tikra sekmadienio Mišių tekstų vienybė, palengvinanti kiekvieno tikinčiojo maldą.