Įvadas C Gavėnios 5
Tęsiantis atgailos ir pasirengimo Krikštui keturiasdešimtdieniui, šis sekmadienis žymi Kančios artėjimą. Nuo pat Mišių įžangos priegiesmio pasigirsta skausmų vyro balsas: „Spręsk mano bylą, o Dieve, iš tų klastūnų, pikteivų mane išvaduoki“ (ĮP), ir mes primename Dievui, kad jo Sūnus „iš meilės panorėjo už pasaulį numirti“ (PM). Senojo Testamento skaitiniai toliau piešia didžią išganymo istorijos freską su svarbiausiu etapu, kurį sudarė Izraelio pranašų pašaukimas; o pasakojimas apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių (A m. Evangelija) užbaigia seriją trijų labai svarbių prieškrikštinės katechezės Evangelijų (apie samarietę, aklą gimusį, Lozorių), tačiau šie skaitiniai taip pat turi paskatinti mus kelti akis į Kristų ant kryžiaus, į tą, kuris nori patraukti prie savęs žmones (B m. Evangelija), į tą, kuris yra prisikėlimas ir gyvenimas.
Jėzaus kančios slėpinys mums nėra vien tik kontempliavimo objektas. Mes panyrame į jį kaskart, kai švenčiame Eucharistiją: kas kartą priimdami Švč. Sakramentą vienijamės su Jo Kūnu ir Krauju bei vis labiau tampame Kristaus kūno nariais (KM) su visais iš to kylančiais gyvenimo reikalavimais.