Įvadas C Velykų tridienis
Kasmet Velykų dienomis sekti Evangelijų perteikiamą Jėzaus Kristaus Kančią tikinčiajam ir visai Dievo tautai yra širdies poreikis. Nuo vakarienės, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais prieš kentėdamas, iki jo pasirodymo jiems kitą sekmadienį, visi jo veiksmai ir visų pirma jo mirtis bei prisikėlimas yra išganingi, visi jo žodžiai yra išganymo žodžiai.
Bažnyčia visada su ypatingu stropumu šventė tris dienas, „kurių metu Kristus kentėjo, ilsėjosi ir prisikėlė“ (šv. Ambraziejus). Todėl velykinis Viešpaties Kančios ir Prisikėlimo tridienis suspindi kaip liturginių metų viršūnė. Prasidėjęs Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišiomis ir pasiekęs kulminaciją Šventosios Nakties – Velyknakčio – vigilijoje, kuri yra viso Kristaus Paschos – Velykų – šventimo santrauka, jis baigiasi Velykų vakarą.
Velykų tridienio šventimas pasiekia kiekvienos krikščionių bendruomenės gyvenimo gelmę, nes visa Dievo tauta dalyvauja Kristaus „perėjime“ pas Tėvą (Pascha – Velykos – reiškia perėjimą). Velykų naktis yra didžioji metų krikšto naktis, ir tikinčiųjų malda ypač sustiprėja per šias dvi dienas, kai katechumenai rengiasi netrukus numirti ir prisikelti su Kristumi.
Taip pat Didžiojo penktadienio ir, jeigu įmanoma, Didžiojo šeštadienio pasninko dienos nusidėjėlį parengia susitaikyti su Dievu bei su savo broliais ir seserimis, jeigu jis dar nėra priėmęs Sutaikinimo sakramento paskutinėmis Gavėnios dienomis. Tačiau, be šio solidarumo su katechumenais ir su tais, kurie vėl galės artintis prie Viešpaties stalo, visi krikščionys asmeniškai išgyvena savo Velykas – Paschą – Perėjimą, atnaujindami savo Krikšto pažadus ir dalyvaudami eucharistiniame pokylyje. Todėl apie visą Velykų Tridienį galima pasakyti tai, ką vienas seniausių liturginių dokumentų nurodo kalbėdamas apie Šventąją Naktį – Velyknaktį: „Tegu visa tauta būna šviesoje“ (Hipolito Kanonas).