Meditacija C 06 29 d.
Šv. Petras ir Paulius, apaštalai
Iškilmė
Svorio centras
„Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13). Šis klausimas, kitados iškeltas paties Kristaus, dar iškyla šių dienų žmonėms ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. „Ką aš manau apie Kristų?“ Tai visada slėpinys. Žinoma, mes jį pažįstame, nes jis tam tikru būdu gyvena su mumis. Mūsų civilizacija yra suformuota pagal jo principus; mūsų religija ir Bažnyčia, kuriai mes priklausome, yra pastatytos ant jo. Mes jį pažįstame, nes visas mūsų religinis auklėjimas mums kalba apie jį: mes negalime nei jo užmiršti, nei jo įžeisti, sykiu neužmiršdami ir neįžeisdami pačios tyriausios ir intymiausios savo sielos dalies.Ir vis dėlto labai dažnai net mūsų lūpų ištartas šis klausimas lieka be atsakymo. Be abejo, taip yra, nes tikslaus atsakymo pasekmės per sunkios: iš tikrųjų jis apima visą mūsų dvasinį likimą. Be to, ar jis mums nėra per gilus ir neapsakomas? Pažinti Kristų ir jį apibrėžti reikštų – tai savaime suprantama – jį atgaivinti savyje, ir toks atsakymas negalėtų būti išreikštas kitaip, kaip tik džiaugsmo ir vidinės pilnatvės ašaromis. Štai kodėl jo pavidalas mūsų akims lieka miglotas ir blankus.
Bet kas yra Jėzus? Galiausiai mes atsakome: „Jėzus yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi“. Šis apibrėžimas yra apreiškimo ir katalikybės svorio centras.
Jei turime omenyje mūsų Dievo pažinimą ir mūsų santykius su juo, šis apibrėžimas yra visų religinių klausimų pagrindas; jei turime galvoje mūsų žmogaus pažinimą, jis tiesiogiai įtakoja mūsų likimą.
Pagaliau kalbant apie žmonių tarpusavio santykius jis giliai pakeičia politikos ir istorijos prasmę ir, kai tik norima suteikti kažkam vertę, jis nusidriekia ekonominiu, meniniu ir pedagoginiu lygmeniu. Vienu žodžiu, šis tvirtinimas sieloms tampa išminties ir entuziazmo šaltiniu. Tačiau, kita vertus, kiekvienas žmogus jaučiasi per jį sąžinėje skatinamas užimti intelektualinę ir moralinę poziciją savo egzistencijos prasmės ir vertės atžvilgiu. Pažadinusi ir išjudinusi vargšus piemenis, kai tik ši tiesa buvo paskelbta žemei, ji nuo šiol nepaliks abejingų nė vienos kartos ir nė vieno gyvojo. Ji be paliovos laikys žmoniją budrią. Ji bus pats didžiausias dvasingumo įkvėpimas. Ji bus slapta jėga, kuri paguodžia, pagydo ir sukilnina žmoguje visa: jo gimimą, jo meilę, jo kančias ir jo mirtį. Ji bus išganymo ar sugriuvimo, tiesos ar klaidos, gėrio ar blogio drama. Ji bus pasauliui kvietimas į vienybę ir meilę. Ji bus visais laikais ir visomis aplinkybėmis galinga paskata nuolatos siekti gėrio ir taikos. Ji bus maldingumo ir protingumo, šventumo ir jėgos dvasia, kuri pakels rinktines sielas, kad neštų jas didybės ir pilnatvės link.
Popiežius Paulius VI, † 1978
Biografija